Specialistams: Kas gali padėti psichinės sveikatos specialistams po kliento savižudybės?
Kas gali padėti gydytojams, psichologams, psichoterapeutams po kliento savižudybės? Pagrindiniai savęs stiprinimo būdai
Nedaug įvykių psichinės sveikatos praktikoje sukelia tokį nesėkmės ir kaltės jausmą kaip kliento savižudybė. Kliento praradimas dėl savižudybės yra skausmingiausias ir ilgiausiai įsirėžiantis, kokį gali patirti specialistas. Kai kurie tyrėjai nurodo, kad daugiau nei ketvirtadalis psichiatrų ir psichologų susiduria su kliento savižudybe (Veilleux, 2011). 2020 m. Higienos instituto išankstiniais duomenimis turime 601 savižudybę. Natūralu, kad dalis šių mirčių tiesiogiai paveikia ir psichinės sveikatos specialistus. Tai, kad V-oje Lietuvos suiciodologijos konferencijoje Vilniuje (2020 m.) šiam klausimui buvo skirti keli pranešimai, rodo, kad specialistams tai aktualu. Šios konferencijos metu dr. V. Klimaitė skaitė pranešimą „Kai nusižudo klientas: poveikis klinicistui ir pasiruošimo vaidmuo“ ne tik pasidalino patirtimi, kokia yra sukurta sistema organizacijoje įvykus tokiam incidentui, bet taip pat ir aptarė sistemines spragas ir kliūtis su kuriomis susiduriama. Man jautriausia mintis minimame pranešime, kad kiekvienas specialistas, dirbantis su suicidiniais klientais, turi prarastų klientų kapines ir yra normalu “jausti”, kai nusižudo klientas. (Dr. V. Klimaitės visas pranešimas čia )
Bendrai psichinės sveikatos specialistai į kliento savižudybę reaguoja tarsi dviem lygiais: pirminė reakcija – asmeninė, iš žmogiškosios pusės reaguojame kaip į pažįstamo žmogaus netikėtą netektį; ir antra – profesinė reakcija, kuri gali būt lydima minčių ir emocijų susijusių su netinkama kompetencija ir susvyravusiu pasitikėjimu savimi.
Specialistams, patyrusiems kliento savižudybę, lieka kaltės jausmas, nepasitikėjimas savimi, gėda, nekompetencija ir kolegų „nuteisimo“ baimė (Veilleux, 2011). Specialistai linkę pasitraukti į socialinę atskirtį, gali sutrikti santykiai su kolegomis, sumažėja savivertės pojūtis (Pompili ir kt. 2013)
Įveiką į kliento savižudybę iš dalies lemia ir lytis: moterys linkusios daugiau dalintis su kolegomis patirtimis ir ieškoti būdų apie tai saugiai kalbėtis ir jos dažniau atvirai išreiškia kaltės ir gėdos jausmus; vyrai – netekties sukeltas emocijas labiau nukreipia į darbą (Grad cit. pgl., Pompili ir kt., 2013).
Tyrėjai įvardina dažniausias automatines specialistų mintis, kurios sukelia kaltės, gėdos, savigraužos, menkavertiškumo, liūdesio jausmus ir polinkį vengti. Mintys: Aš padariau kažką blogai. Mano kaltė, kad šis žmogus nusižudė. Mano kolegos galvos, kad esu nekompetentingas. Jei būčiau dėmesingesnis, ar su didesne patirtimi, ar kritiškesnis, tai nebūtų nutikę. Man nesiseka. Esu nekompetentingas ir neturiu kvalifikacijos šiam darbui. Kodėl aš jaučiuosi taip blogai? Turėčiau būti stipresnis. Aš esu neurotikas!
Jei pažvelgsime į šias mintis iš šono objektyviai, greičiausiai jas galėsime įvertinti, kaip mąstymo klaidas: personalizacija, skubotos išvadų darymas, minčių skaitymas, dichotominis mąstymas, emocinis mąstymas (Ellis ir kt., 2012).
Taigi, kaip neįklimpti savyje, jei susidūrėme su tokia kliento netektimi. Tyrėjai pasirūpinimą savimi nurodo, kaip vieną iš pirmiausių ir svarbiausių žingsnių (Ross ir kt., 2020; Gutin, 2019). Toliau pateikiu apibendrintą mokslinių straipsnių, savo bei kolegų profesinę patirtį, kaip savimi pasirūpinti po kliento savižudybės.
1. Suteikti erdvės emocijoms. Pirmas išmintingas žingsnis yra iš karto pasirūpinti savo emocine parama: susirasti konsultacijas ar trumpalaikę terapiją. Toks paramos ieškojimas duoda daug potencialios naudos, pradedant nuraminimu, sustabdant įkyrių minčių ar ruminavimo atsiradimą ir baigiant pirmine klinikinių intervencijų technine peržiūra.
Jei norisi, kiek leidžia profesinė etika, dalintis savo patirtimi su kolegomis ar/ ir artimaisiais. Socialinė sąveika palengvina sielvarto procesą per įvairius jo etapus (reik pripažinti, kad ir specialistas susiduria su tam tikru gedulo reiškiniu nusižudžius klientui), pradedant ankstyvu šoko ir nerealumo jausmu, per įvairias emocines reakcijas ir iki priėmimo jausmo. Iš karto po kliento savižudybės geriau nevertinti ir detaliai neanalizuoti kliento atvejo. Prie to geriau sugrįžti vėliau. Pirmiau, svarbu specialistui atsistatyti savo emocinę pusiausvyrą (pgl. Ellis, 2012). Tačiau dalis tyrėjų kalba (Gunt, 2019) apie stigmą kalbėtis su kolegomis, kai klientas nusižudo. Stigmatizavimas siejamas tiek su savižudybe, tiek su profesiniu pažeidžiamumu. Tampa svarbu, kaip tokią patirtį gydytojas geba internalizuoti ir kaip tai toliau atliepia jo gebėjimams daryti sprendimus ir pasitikėjimui savimi.
2. Priimti situaciją. Po emocinio išsivintiliavimo ir piminio šoko, svarbu yra priimti patį faktą, kad klientas įvykdė savižudybę. Tam tikru periodu, specialistui irgi yra būdinga neigimo stadija. Realiai specialistas reaguoja taip kaip šeimos nariai, tik, aišku, reakcijų stiprumas skiriasi. Šiame etape yra svarbus radikalus priėmimas. Tai absoliutus realybės faktų priėmimas, jų pripažinimas ir atsisakymas tarsi kovoti su realybe. Dažnai specialistas turi priminti sau ir vis iš naujo priimti terapijos ir savo, kaip specialisto, žmogaus pagalbos ir atsakomybės ribas.
Šis priėmimo etapas bene svarbiausias. Priėmimas yra procesas. Tai nėra vienkartinis žingsnis. Gali būti, kad atsakomybės, pagalbos ribų klausimas tam tikrą laiką bus pagrindinės kolonos iškeliančios stipresnius jausmus. Ir čia noriu pasidalinti didelę vidinę kančią jautusio žmogaus ir turėjusio savižudybės planą istorija.
„Mano elektroninio pašto dėžutėje prie neišsiųstų laiškų ilgai gulėjo laiškas skirtas maniesiems psichoterapeutams – atsisveikinimo laiškas. Jis buvo trumpas. Jo pagrindinė žinutė – Jūs padarėte daugiau nei galėjo bet kuris kitas gydytojas ir žmogus. Tai buvo sąmoningas mano sprendimas.
Kai prisiruošiau šį laiško paruoštuką ištrinti, jau buvau tvirtai susigrąžinusi norą gyventi į save.“
Santykyje, kai kančia stipresnė už patį gyvenimą, visi jo dalyviai (net to kartais ir nesuprasdami) deda visas pastangas, kokios tik atrodo tinkamiausios tuo metu, kad pats santykis pradėtų alsuoti gyvastimi.
3. Patikrinti faktus. Labai geranoriškai ir atvirai paklausti savęs: ar padariau klaidų? Ką galėjau padaryti kitaip? Geriausia tokią analizę atlikti supervizijose, kur su profesionalu specialistas, galėtų išsamiai aptarti kliento atvejį. Faktų tikrinimo esmė yra objektyviai peržvelgti kliento gydymo eigą ir įsivardinti įžvalgas savižudybių prevencijai. Tyrimai rodo, kad po tokių įvykių, dalis specialistų apskritai atsisako dirbti su suicidiniais klientais, kiti – nepagrįstai sugriežtina reikalavimus sau darbe, kas veda į perdegimą (Gunt, 2019; Veilleux, 2011). Galima daryti prielaidą, jei specialistas neranda savyje resursų sukurti ramaus santykio su susidariusia situacija, tai negatyviai atsispindi jo profesinėje veikloje.
4. Santykis su kliento šeima. Dauguma šaltinių rekomenduoja susisiekti su nusižudžiusiojo šeima. Santykis su šeima, specialistu ar gydančia organizacija palengvina abiejų šalių kentėjimą ir sumažina atsakomybės pojūtį. Tačiau šioje vietoje labai yra svarbus kiekvienas individualus atvejus. Atsigręžus labiau į specialistą, prieš susisiekiant su šeima rekomenduojama apsvarstyti konfidencialumo klausimą, turėti pasiruošus informaciją apie galimą pagalbą nusižudžiusių artimiesiems (pgl. Gunt, 2019).
Specialistui taip pat vertėtų apsvarstyti ir galimybę aplankyti nusižudžiusiojo kapą ir/ar galimybę dalyvauti laidotuvėse, ypač jei santykis su klientu buvo ilgalaikis ir/ar intensyvus.
5. Praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą (ang. mindfulness). Dėmesingas įsisąmoninimas pirmiausia yra stiprybės resursas kylantis iš dabarties momento. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos tarsi neleidžia atitrūkti nuo realybės ir “įkristi” į depresyvias nuotaikas ar per didelį savęs kaltinimą, menkinimą. Atvirkščiai, šios praktikos moko išmintingo ir pagarbaus elgesio tiek su savo reakcijomis, tiek su kitų ir taip pat kviečia rinktis tokį elgesį, koks tuo metu atrodo tinkamiausias. Viena iš įsižeminimo praktikų yra sąmoningas vaikščiojimas – kai vaikščiodami stengiamės visą dėmesį nukreipti į savo kūną: kaip jis juda, kaip jis liečiasi su oru, koks pojūtis einant lėčiau ir truputį greičiau ir t.t. Stengiamės visą dėmesį sutelkti tik į vaikščiojimo procesą ir savo kūną. (Daugiau meditacijų ir pratimų galite rasti Žmogaus institutas įrašuose)
6. Būti geriausiu savo draugu – Dažnai mokame būti rūpestingais, suprantančiais, palaikančiais, motyvuojančiais draugais su kitais žmonėmis, bet su savimi dažniausiai įjungiami savikritiškumo, griežtumo ir baudimo sistemas. Kas pasikeistų mumyse, jei mes dažniau su savimi pradėtume kalbėtis taip, kaip kalbamės su geriausiu draugu? Ar tokiu atveju, kai esame apimti pykčio dėl darbinių reikalų, mes tikrai jį išlietume ant savo šeimos narių? Ar anksčiau ieškotume būdų kaip išreikšti kilusį nepasitenkinimą? Ar tikrai leistume sau kelias dienas apimti liūdesio panirti į darbą ir neišeiti pasivaikščioti? Ar vis tik nutrauktume darbus ir “išvestume” save pasižvalgyti į parką?
Ir net jei laikysitės šių žingsnių, niekas neištrins tos skaudžios patirties, kurią palieka nusižudęs žmogus, tačiau šie žingsniai gali padėti išmintingai gyventi savo tolimesnį gyvenimą.
Nėra vienos priežasties, kodėl vieni įklimpę ir pasiklydę visiškoje tamsoje praranda viltį, o kiti geba neštis vilties taškelius su savimi. Tačiau padėdami kitiems, galite nepamiršti ir rūpintis savimi, o kai reikia, net ilgiau stabtelti ir apgaubti save šiluma.
Psichologė - psichoterapeutė Inga Juodkūnė,
Naudoti šaltiniai:
- Ellis, T. E., & Patel, A. B. (2012). Client suicide: What now? Cognitive and Behavioral Practice, 19(2), 277–287. https://doi.org/10.1016/j.cbpra.2010.12.004
- Gutin NJ. Losing a patient to suicide: what we know. Curr Psychiatry. 2019;18:15–32.
- Gutin NJ. Losing a patient to suicide: navigating the aftermath. Curr Psychiatry. 2019;18:17–24.
- Linehan, M. M. (2015). DBT skills training manual (2nd ed.). New York, NY: The Guilford Press.
- Pompili M, Shrivastava A, Serafini G, Innamorati M, Milelli M, Erbuto D, et al. Bereavement after the suicide of a significant other. Indian J Psychiatry. 2013;55: 256–63. pmid:24082246
- Ross NE , Ciuffetelli G , Rozel J S (2020). Legal concerns after a patient suicide. Current Psychiatry 19 (10), 22-23
- Veilleux, J. C. (2011). Coping with client death: Using a case study to discuss the effects of accidental, undetermined, and suicidal deaths on therapists. Professional Psychology: Research and Practice, 42(3), 222-228. doi:10.1037/a0023650
- Higienos institutas. https://www.hi.lt/lt/mpr-statistine-informacija.html?fbclid=IwAR0_L5CqO82sRoHwSBF5z_Mn3Hx0JQFMyyejiR8fx8P7OrtmciHoR4wr2PI (žiūrėta 2021 03 31)
