Schemų terapija ir darbas su vidinėmis dalimis

Schemų terapija ir darbas su vidinėmis dalimis. Temą pristato kognityvinės elgesio terapijos krypties ir artimų atšakų klinikinė psichologė ir psichoterapeutė Reda Rizgelytė-Viskontienė.

Apie darbą su savo vidinėmis dalimis arba vidinėmis būsenomis

Vienas iš tokių dalykų, kurį kviečiu patyrinėti, pastebėti, visų pirma būtų mūsų prisiminimai: kaip būdami vienu ir tuo pačiu žmogumi skirtingose situacijose mes galime sureaguoti visiškai kitaip. Ir kuomet tokie dalykai nutinka, mes apie juos, pavyzdžiui, sakome: "- Aš nežinau, kas man ten užėjo, kad taip sureagavau."

Tikriausiai kiekvienas esame sutikę tokių žmonių, kurie vienaip elgėsi sudėtingų ir įtemptų derybų metu, o vėliau juos stebėjome virtusius nelyginant pitbuliu. Arba matėme kasdieniame gyvenime susikausčiusius ir santūrius žmones, bet, kai jie užlipo ant scenos, pamatėme visai kitą jų veidą.

Tikriausiai kažką panašaus galime pasakyti ir apie save? Kai kurios iš šių būsenų mus truputėlį gąsdina, o kitos būsenos yra pageidaujamos ir mes norėtumėm, kad jos dažniau mus lankytų.

Terapinių šakų skirtumai

Skirtingos terapinės šakos arba netgi sistemos tam tikrus dalykus vadina truputį kitaip. Pavyzdžiui, schemų terapijoje kai įsijungia, aktyvuojasi minėtos ir panašios būsenos, vadina schemomis. Būtent taip vadino Jean Piaget, garsus mokslininkas, kognityvistas. Šį terminą naudojo ir Aaron Beck, kognityvinės elgesio terapijos kūrėjas.

Schemų terapijoje mes schemą kitaip suprantam negu kognityvinėje elgesio terapijoje. Jeigu kognityvinėje elgesio terapijoje mes labiau tai suprantam kaip kažkokią mintį arba vidinį įsitikinimą, kuris sukelia kažkokią tai būseną arba emocijas, tai schemų terapijoje, kuri istoriškai vėliau atsirado, mes sakome, kad visa būsena, visas elgesys yra schema, o į šitas schemas dar reaguojame tam tikrais būdais, režimu.

Tai kognityviškai, jeigu apie tai kalbėtumėm, tai yra skirtingos sąvokos. Dar yra tokia vidinė šeimos sistema. Ji kiek mažiau išvystyta Lietuvoje, bet pamažu taip pat populiarėja. Šios sistemos autoriai darbą su dalimis taip ir vadina: asmenybės dalys.

Parduotuvės sąmonė

Nereikia įsivaizduoti, kad mes tikrai esame kažkokios dalys, bet galima būtų įsivaizduoti ir pasakyti tokią metaforą – parduotuvės sąmonė. Parduotuvės sąmonė reiškia, kad žmogus dėl to, kad yra žmogus, turi visą arsenalą įvairių sėklų, o tos sėklos yra mūsų įvairiausių būsenų galimybė. Ir gali būti, kad kai kurių būsenų mes net nepažįstame, netyrinėjame, mums jos yra nebūdingos, bet jeigu kažkam, kažkokiam žmogui jos pasireiškia, tai yra vienoda prielaida, kad gali pasireikšti ir mums.

Kodėl būtent naudojame žodį sėkla? Dėl to, kad sėkla yra kažkas, kas dar neįvyko. Jeigu ji nepateko į tam tikrą dirvą, tai ši sėkla gali ir apskritai niekaip nesudygti, jos pasireiškimo galime ir nepamatyti. Įsivaizduokime gilę… Iš gilės potencialiai gali išaugti ąžuolas, bet tam, kad jis išaugtų, turi būti susiklostyti tam tikros aplinkybės.

Kaip formuojasi schemos?

Manoma, kad tos aplinkybės, kurios lemia, ar vienos sėklos labiau sudygs, ar kitos, priklauso nuo tiek nuo fizinės, tiek nuos socialinės aplinkos, kuri mus formuoja nuo pat ankstyvo amžiaus. Nuo to laiko, turbūt, kai mes užsimezgame, iki to laiko, kai augame motinos įsčiose ir tuomet gimstame.

Pirmieji penkeri gyvenimo metai ypatingai svarbūs, kokios tos būsenos pasireikš. Jeigu auginote vaikus ir, pavyzdžiui, turite keletą vaikų, tai matote, kad jie dar neturėdami jokios patirties į daug ką reaguoja skirtingai. Vienas labai gerai miega, labai gerai valgo, o kitas priešingai - labai prastai miega, labai prastai valgo. Į daugelį pasaulio aplinkybių gali atliepti verksmu ir baime.

Mes tai įvardijame biologiniu pagrindu ir vadiname temperamentu. Neabejoju, kad tikrai daug kas esame apie tai girdėję. Antras svarbus dalykas yra tai, kad žmogus gimsta ne tik su fiziniais poreikiais. Jam reikia ne tik maisto, šilumos, vandens arba kažkokių tai kitų fizinių aplinkybių, kad jis augtų ir vystytųsi sveikai, tačiau vaikas gimsta ir su emociniais poreikiais.

Poreikis etimologiškai kilęs nuo žodžio "reikėti". Tai reiškia, kad jeigu mes neduosime kūdikiui valgyti, neduosime gerti, arba paliksime sušalti, tai toks kūdikis neišgyvens. Tuo tarpu, jeigu nepatenkinsime emocinių poreikių, tai gali būti, kad tas kūdikis išgyvens, bet kažkada tikrai prasidės tam tikri negeri dalykai, kurie jau bus susiję su jo emocine sveikata.

Prieraišumo poreikis

Ir tą pirmasis pastebėjo ir moksliškai aprašė toksai mokslininkas John Bowlby, kuris tyrinėjo vaikų prieraišumą. Jis pastebėjo, kad tie vaikų namų auklėtiniai, kurie nėra imami ant rankų, vien tam, kad juos pamyluoti, nustoja teigiamai ir kognityviškai vystytis.

Dauguma gimusių kūdikių, jeigu tai yra sveikas kūdikis, jie turi tokį orientacinį refleksą ir smalsumą aplinkai. Ir šitai yra prielaida, kad jis vystysis. John Bowlby pastebėjo, kad jeigu nepatenkinsime ryšio poreikio, įvairiais būdais, imdami kūdikį ant rankų, myluodami, švelniai kalbindami, tai tokio kūdikio smalsumo orientacinis refleksas tiesiog truputėlį nugesta, jo nebelieka, jo lieka vis mažiau ir dėl tos priežasties kūdykio vystymasis sutrinka.

Jeigu tik truputį nepatenkinome kažkokio vaiko poreikio - šiuo atveju pirmoji poreikių grupė yra ryšio poreikiai, tai galime nematyti tokių ryškių problemų. Gali nebūti taip stipriai ir taip ryškiai sutrikdyta žmogaus, pavyzdžiui, kognityvinė raida, bet sakytume, kad jam jau kažkokios sėklos, žiūrėk, ir sudygo ir jo netokios, kokių mes pageidautumėme ir norėtumėme.

Autonomijos poreikis

Kiti poreikiai, kurie startuoja šiek tiek vėliau ir toks ryškiausias pasireiškimas būna, kai kūdikiui jau būna, tarkime, maždaug dveji metai. Tai autonomijos krizė, nes kūdikis turi ne tik prieraišumo poreikį, bet dar ir autonomijos poreikį, t.y. norą tyrinėti aplinką. Šis tyrinėjimo poreikis verčia kūdikius tyrinėti, žiūrinėti, ko ten kur yra, stebėti aplinką, ir per tai jisai mokosi.

Drauge, jeigu kas nors jam atsitinka, jisai nori turėti galimybę grįžti pas tą žmogų, prie kurio yra labiausiai prisirišęs. Kartais tai yra tėvai, o kartais gali būti kiti artimi globėjai. Labai svarbu, kad šio amžiaus kūdikiams mes patenkintumėme tą autonomijos poreikį. Ir jeigu nepatenkinsime, tai vėl atsiranda šansas, kad ten sudygs kažkokios sėklos, kurios reikšis įvairiausiais pavidalais, įvairiomis būsenomis.

Ir mes sakysime, kad įvyko tam tikros vaikystės traumos ir šitų sėklų suvešėjimas. Yra kažkas, ko mes nepageidaujame ir nenorime. Šie dalykai trukdo prisitaikyti prie aplinkos vėlesniame gyvenime.

Ribų poreikis

Taip pat yra dar tokie ribų poreikiai. Ribos kūdikiui taip pat yra svarbu. Įsivaizduokite, jeigu patektumėte į kažkokią aplinką, kurioje negautumėte jokio žemėlapio, jokių gairių, kaip elgtis, ką daryti, nežinotumėte, kur čia jūs ir būtų neaišku, jeigu tai padarysit, ar tai bus saugu ar nesaugu.

Gyvenant tokiam chaose gali kilti tikrai labai didelis nerimas. Iš vienos pusės ribos yra apie saugumo jausmą, apie tai, kad aš žinau, kaip čia orientuotis ir ką daryti. Iš kitos pusės mes brėžiam ribas ten, kur vaikui yra nesaugu. Mes perspėjame vaiką, kad jis neliestų bitutės, nes ji gali įkasti. Vaikas, žinoma, gali pabandyti peržengti ribą ir šiuo atveju, jeigu pabandys peržengti ribą su bitute, jis patirs skausmą.

Didelė tikimybė, kad tokiu atveju atras jausmą, kad gali būti, kad tai, ką sako mama ir tos ribos yra kažkuo pagrįstos, nors jis sąmoningai galbūt to nesupranta. Tiesiog susiformuoja tokia asociacija.

Dar galime nubrėžti vaikui ribas apie tai, kaip galima elgtis, patiriant vienokią arba kitokią emociją, arba ribas tam tikro amžiaus vaiko poreikio patenkinimui. Nes, eigu kūdikis dar negali atidėti savo poreikių, kurie kyla ir jis praneša mums tai verksmu - kad čia kažką reikia iš karto daryti - tai dvejų metų kūdikis tikrai jau gali atidėti kai kuriuos savo poreikius. Jeigu mama virė, tarkime, košę, tai ji gali sakyti kūdikiui, kad tuoj sumažins liepsną ir tuomet prieis prie jo.

Saugumo poreikis

Įvairūs autoriai atkreipia dėmesį į dar keletą svarbių poreikių grupių. Viena iš jų yra saugumo poreikis. Šis poreikis formuojasi iš daugybės šaltinių. Ne tik iš to, kad yra saugi fizinė aplinka, bet kaip šita aplinka patenkina mano poreikius? Kaip ši aplinka nepaliks manęs vieno? Socialinė aplinka svarbu, nes žmogaus kūdikis vienas pražūtų, negalėtų savimi pasirūpinti. Taigi, saugumo poreikiai yra labai svarbūs. Nepatenkinus saugumo poreikio, mes vėl galime pamatyti, kaip sudygsta kažkokios nepageidaujamos sėklos.

Teisingumo poreikis

Vėlesniais metais atsiranda dar viena poreikių grupė. Tai yra teisingumo poreikis. Pažymėtina, kad net kai kurios žinduolių rūšys turi teisingumo poreikį. Jeigu man kažkas kažko davė tam tikrą kiekį, tai aš noriu, kad ir kitiems tiek pat duotų. Arba jeigu yra už kažką numatytos tam tikros pasekmės, arba atlygis, tai vėlgi norėčiau, kad visa tai vyktų teisingai ir vienodai visiems. Mes turime tokį poreikį, kad tas teisingumo jausmas būtų patenkintas.

Spontaniškumo ir žaismės poreikis

Dar viena grupė yra spontaniškumo ir žaismės poreikis. Vaikai yra labai žaismingi ir jeigu jų neslopiname, jie turi turėti erdvę ir laiką, kada gali spontaniškai išreikšti savo emocijas ir drauge už tai negauti jokios bausmės. Turi būti aišku, kad mes tiesiog priimame, talpiname tą jausmą.

Bet vėlgi, jeigu čia kažkas kažką padaro ne taip, ir šis poreikis yra užslopinamas, tai tada vėl gauname tą vadinamą vaikišką traumą. Ir iš to vėl sudygsta kažkokios sėklos, kurių galbūt ne visų norime, kad suaugęs žmogus turėtų, bet, deja, taip nutinka.

Suaugusio žmogaus būsenos - režimai

Jeigu jau kalbame apie saugusį žmogų, tai jame tų būsenų susiformavusių gali būti labai daug ir įvairių.
Priminsiu, kad schemų terapijoje tas būsenas vadiname režimais. Tuo tarpu vidinė šeimos sistemos terapija tai vadina tiesiog asmenybės dalimis.

Vėlgi, pasitelkus svetainės metaforą, galime vaizdžiai įsivaizduoti, kad į mūsų sąmonę tarsi ateina kažkokia tai būsena arba dalis, kuri užvaldo tai, ką mes galvojame, tai kaip jaučiamės, ir tai kaip elgiamės. Ir tos būsenos, jeigu labai gerai neįsisąmoniname, tai didžiąja dalimi nelabai galime ir valdyti.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad klausotės dabar manęs ir į jūsų sąmonę, į jūsų tą kambarį, svetainę įeina kokia nors kritiška dalis. Ji gali sakyti, ką nors kritiško, kad čia kažkokios nesąmonės, jog nieko tame, kas kalbama nesupranta ir pan.

O jeigu susiaktyvuos, arba ateis į tą kambarį smalsioji dalis, ji galvos, kad tai ką girdti, yra kažkas labai įdomaus, ims svarstyti, kur galėtų daugiau rasti informacijos apie tai ir praplėsti savo žinias. Ir taip toliau.

Mes tikrai visi be išimties galime prisiminti, kaip mumyse vyravo viena arba kita būsena. Ir jeigu kažkokios būsenos nuolatos pasikartoja, turi tokį nuolatinį pasikartojimo paterną, tai kartais jos mums gali pridaryti bėdos. Pavyzdžiui, galbūt mes labai stipria emocija ir pykčiu reaguojame į kažkokius nepatenkintus poreikius ir kartais nesuprantame, kodėl taip stipriai reaguojame.

Sveiko suaugusiojo ir laimingo vaiko režimai

Ir kai ši būsena tarsi išeina iš to kambario ir mes nurimstame, tai imame galvoti, kad gal visai būtume norėję kitaip sureaguoti. Ir ta būsena, kurioje mes nurimstame, kurią mes visi taip pat dažniausiai turime, schemų terapijoje vadinama "sveiku suaugusiu".

Jeigu mes žaismingai, smalsiai nusiteikę, tai galima sakyti, kad dar šalia yra toks laimingo vaiko režimas, kuris irgi yra visiškai sveikas ir žmogui svarbus ir reikalingas. Iš vidinės šeimos sistemos mes truputį kitaip šią dalį vadiname, t.y. savastimi.

Ir norime, kad savastis, arba tie sveikieji režimai, sveikas suaugęs, laimingas vaikas, iš esmės dažniausiai būtų toje mūsų svetainėje, nes būtent šito režimo, šios būsenos, sveikos būsenos metu mes galime labai funkciškai ir sveikai įvertinti, kas čia vyksta, nefiltruojame informacijos kaip kad būdami kažkokioj kitoj būsenoj.

Matome reiškinių, žmonių sudėtingumą ir nesuredukuojame visko į kažkokį vieną parametrą, kaip būtų, pavyzdžiui, jeigu į mūsų sąmonės areną išeitų koks nors kritiškas režimas, kuris supaprastina viską ir sako, kad "čia nesąmonė", "čia nusišnekėjo", nors, pavyzdžiui, žmogus gal daug visko sakė, ir buvo daug gerų dalykų, ką jis pasakė, bet kritiškas režimas siaurai susikoncentravo.

Sveikas režimas, sveiki režimai, mums leidžia dalykus įvertinti išmintingai, iš įvairių perspektyvų ir kampų. Ir jeigu mes pakankamai nurimstame ir mokame susidoroti su įvairiomis būsenomis, su tomis sudygusiomis sėklomis - galbūt ir piktžolėmis kitą kartą - tai tikrai galime funkciškiau gyventi. Tai yra pasirūpinti svarbiausiais savo poreikiais, nes emociniai poreikiai ir fiziniai poreikiai svarbūs viso gyvenimo laiku, ne tik kūdikiui.

Ir mums reikia mokėti tenkinti ryšio poreikį, mokėti sukurti partneriškus santykius, įsilieti į grupes įvairiausias, susirasti draugų, mums tikrai reikia išvystyti meistriškumą (ypatingai atkreipčiau dėmesį į meistriškumo kokioje nors srityje svarbą), pasirūpinti savo ekonomine situacija ir padėtimi.

Kuo mažiau yra tų tokių būsenų, kurių mes nepagaidaujame, kuo daugiau dominuoja, kaip iš schemų terapijos sakytume "sveikas suaugęs", tuo mes geriau galėsime patenkinti savo poreikius. Ir gyventi tokį tikrai laimingą gyvenimą, prasmingą gyvenimą. Ne tik laimingą, nes žmogaus gyvenimas yra sudėtingas, ir čia nereikėtų laukti vien tik laimės, tačiau kai jos pritrūksta, išmokti remtis į prasmę: kas man yra vertinga dėl to, kad aš gyvenu?

Bet taip gyventi mes galime tik tada, kai vyrauja tos sveikos būsenos. Paprastai tariant, schemų terapija arba vidinės šeimos sistemos terapija labiausiai siekia to, kad dominuotų šita sveikoji dalis arba sveikosios dalys, ir mes vis geriau ir geriau kažkuo pasirūpintumėme.

Pagalba sau

Yra išvystyta visa pagalbos sistema, ką mums daryti, kaip susidoroti, susitvarkyti su tomis būsenomis, kurios būna nelaiku ir ne vietoje. Ir kaip mums pažaboti tą savo, pavyzdžiui, piktą režimą, piktą būseną, kuri ne visada atneša gerų dalykų, kaip pažaboti tą liūdną arba verkšlenančią būseną, kokią nors nedisciplinuotą būseną.

Kiekviena sistema siūlo savų idėjų, kaip visai tai spręsti. Šiuolaikinėje psichoterapijoje tai nėra vien tik pokalbiai. Paprastai terapija susideda iš tokių kelių dalių, kurios kaitaliojasi. Vienas dalykas yra tai, kad mes gerai sužinom ir susipažįstam, kokios ten būsenos yra aprašytos mokslininkų.

Ir tada klausiame terapijoje: "- O kokios tada būsenos tam žmogui, kuris atėjo į terapiją, labiausiai trukdo tuos poreikius patenkinti? Labiausiai pridaro bėdų? Sutrukdo užmegzti prasmingus santykius, sutrukdo įsilieti į grupes, kažkokių grupių gyvenimą? Sutrukdo pasirūpinti savo meistriškumu?" Tai, ką kartais žmonės vadina nepastikėjimu savimi, na, ir sukelia daug visokių, galbūt, netgi simptomų, kurie savo esme gali būti net ir klinikinio lygio.

Bet nebūtinai reikia laukti, kad simptomai taptų labai stiprūs. Galima iš anksto pradėti galvoti, ką čia man daryti? Tai pirmas dalykas - atpažįstam, sužinom, kas vyksta, susipažįstam su savimi ir stebime save. Neužtenka paskaityti ir sužinoti, kad yra kažkokia būsena, bet reikia išmokti ją atpažinti tada, kai ji vyksta mumyse.

Turime išmokti pasakyti, kad štai iš šios situacijos galime suprasti ir supratome, kad mums atsitiko šita būsena, kad ji sutrukdė pasirūpinti meistriškumu ir save nuvesti į kažkokią sėkmę: finansinę, akademinę, profesinę, ar verslo srityje.

Ir po to, kai sužinome ir atpažįstame, turime tam tikrų būdų veikti. Mes nustaikome į tai, ką galvojame (yra tokie vadinamieji kognityviniai metodai). Nusitaikome į tai, ką jaučiame, ir taikome patyrimines metodikas, naudojame daug visokių vaizduotės praktikų ir, žinoma, elgesio strategijų, kurias galim vystyti ir už terapijos ribų.

Kodėl verta apie tai kalbėti?

Kadangi pati ir daug mano kolegų dirba šioje srityje, tai žinau, kad joje yra įvairiausių galimybių. Yra individuali terapija, individuali pagalba. Gali būti įvairios kitokios formos, tokios kaip grupinė terapija arba dirbtuvės. Kiekviena iš šių formų gali duoti vienokios arba kitokios naudos.

Iš esmės galima taikyti visas formas pagal tas galimybes, kokias turite. Taigi, kviečiu dalyvauti, sekti informaciją ir domėtis, kaip efektyviau galite padėti sau.

SCHEMŲ TERAPIJA IR JOS GALIMYBĖS. Principai, pritaikymas, praktika | Seminaro dalyviai gaus svarbiausias žinias, padėsiančias suprasti savo asmenybės funkcionavimą schemų terapijos požiūriu ir padėti sau esant net dideliems iššūkiams bei sunkumams. Seminaro dalyviai žinos pagrindinius schemų terapijoje naudojamus intervencijų metodus ir jų taikymo galimybes siekiant skirtingų terapinių tikslų. Dalyviai bus mokomi praktinių schemų terapijos taikymo savipagalbos tikslais įgūdžių stebint ar įsitraukiant į įvairių metodikų demonstracijas, kurių metu bus taikomos mokslu grįstos metodikos ir praktikos.

---

---

Skaitykite kitus straipsnius temoje: Schemų terapija

Žiūrėkite temos pristatymą Žmogaus instituto Youtube kanale: