Pozityvus mąstymas ir pozityvios mintys. Kaip tai padeda gyvenime?
Psichologo Edvardo Šidlausko ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Martino Seligmano pozityvioji psichologija iš arčiau“, kuri vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Diskusijos temos:
Kodėl svarbi pozityvioji psichologija?
Julius Neverauskas: Taigi, mes šiandien kalbėsim apie tai, apie ką daugumas žmonių kalba priešingai, nes žmonės dažniausiai kalba apie savo problemas, apie savo sunkumus, apie savo kažkokius tai psichologinius įveikos aspektus. O šiandien Edvardas pasirinko pozityviąją psichologiją ir Martiną Seligmaną kaip jos pradininką. Taigi, kodėl pasirinkote, Edvardai, šitą psichologijos dalį?
Edvardas Šidlauskas: Sveiki, Juliau, ir visi, kas stebite. Pasirinkau, turbūt, dar studijų laikais. išgirdau apie Martiną Seligmaną profesorės Aistės Diržytės paskaitose ir tada susidomėjau juo. Iš esmės buvo įdomu todėl, kad tai buvo netipiška teorija. Tarsi tokia pasipriešinimo reakcija į psichoanalitinę tradiciją, kurie pavargo nuo to, jog, atrodo, nėra galo toms terapijoms ir daugiau koncentruojamasi tik į kažkokių ydų ir trūkumų paiešką.
Ir Martinas Seligmanas žinomas, aišku, ir kaip išmokto bėjėgiškumo teorijos autorius, bet jis net ir tyrinėdamas bejėgiškumą, priėjo prie tos išvados, kad galbūt verta labaiau tyrinėti stipriąsias žmogaus savybes. Taip atsirado jo teorija – pozityvioji psichologija. Man tas labai patiko, kad jis sako, kam mums ieškoti trūkumų, verčiau ieškokim žmogaus stiprybių ir jas tiesiog didinkim, auginkim.
Tai buvo pradžia. Po to Lietuvoje atsirado viena knyga, Jonathan Hyde’o “Laimės hipotezė”. Tenai buvo gana išsamiai pristatyta Martino Seligmano teorija. Bet buvo visada labai apmaudu, ir vat pakalbėdavau su profesore ir su kitais studentais ir kolegomis, kad Lietuvių kalba nėra jokių Martino Seligmano darbų, nieko, nė vienos knygos, nors patį autorių galima pavadinti gyvu klasiku. Ir turime pilna išverstų tikrai tokių antraeilių autorių, o šitokio nėra.
Ir kai aš pamačiau, kad vis dėlto pasirodė pagaliau ta knyga, tai aš labai nudžiugau. Ir ją perskačiau, aišku, vienu ypu ir supratau, kad joje labai daug bendro yra su kognityvine elgesio terapija. Galima netgi sakyti, kad iš esmės šios teoerijos lygiavertės, bet tai yra tiesiog to autriaus būdas prieiti prie tokių dalykų, ir jis pavadino tai pozitiviąja psichologija. Bet, na, tiesiog gal dabar užbėgu tolyn, bet atsakant jūsų klausimą, tai pažintis buvo maždaug tokia.
Nuo ko priklauso žmogaus laimė ir sėkmė?
JN: Jis iškėlė hipotezę, įrodė praktiškai, kad mūsų gyvenimo laimė, sėkmė, kažkokie tai džiaugsmai priklauso ne nuo to, kiek mes turime kažkokių tai problemų ir sunkumų, bet nuo to, kiek mes galime sukurti to gėrio. Tai gal truputį plačiau šiek tiek apie tai mūsų dalyviams.
EŠ: Taip, Seligmanas sukūrė tokią labai elegantišką ir paprastą teoriją, kurią galima suvesti į keletą tokių teiginių, kad pesimizmas arba pesimistinis požiūris į gyvenimą yra lygiai tiek pat pagrįstas ir teisingas kaip ir optimizmas. Tiesiog tai yra dvi medalio pusės arba tiesiog du skirtingi matymai ir jie būtų teisingi, bet pesimizmas nepadeda. Daugiausiai jis tik stabdo žmogų, jo neįkvepia. Kitaip tariant, negatyvios mintys sukelia kažkokias tai negatyvias emocijas, kurios mus daugiau stabdo negu padeda.
O optimistinės mintys, pozityvus požiūris, jissuteikia įkvėpimą, kažkokį azartą, džiaugsmą ir taip toliau, žodžiu, duoda energiją, realią energiją emocijų pavidalu ir tai leidžia kur kas daugiau pasiekti gyvenime.
Štai tokia, jeigu trumpai, visa esmė, kad mes tiesiog bet kokiose situacijose interpretuodami įvykius galime rinktis tai, kas tenai teigiama, įžvelgti pozityvią pusę. Tokiu būdu gauti įkvėpimą ir nuveikti kažką daugiau arba tiesiog įveikti problemas.
Ir kai kada tiesiog visiškai nėra prasmės gilintis į tuos minusus, į tuos trūkumus. Ir Seligmanas pasako netgi daugiau, jis sako, kad depresija tai yra hiperbolizuotas pesimizmas. Išgaugęs ir išvešėjęs pesimizmas jau tampa depresija. Depresija yra gili pesimizmo forma, chroniška, įsisenėjusi. Ir vaistas nuo to galėtų būti optimizmas, būtent išmoktas kaip mąstymo stilius. Jo dėka galima praktiškai, prisimenant galbūt ir stoikų – čia kažkada su jumis kalbėjome visai neseniai – ir stoikų filosofijoje yra tas pats pasakyta: kad ir kaip bebūtų blogai, visada yra galimybė daryti gerus darbus.
Tai vat čia galima sakyti ir Seligmano mintis telpa, ir metodas. Stoikų filosofija yra apskritai, manau, sėkmingų žmonių strategija vienaip ar kitaip. Ši filosofija turi idėją, šitą principą, kad “ieškok galimybių, o ne pasiteisinimų.” Kodėl aš negaliu kažko padaryti?
Pozityvus mąstymas vs pesimistinis mąstymas
JN: Taip, ir aš tokias dvi metaforas naudoju dažnai. Tai viena metafora labai gerai žinoma yra, kad mes galime atsigręžti į tai, ko neturime, bet mes galime atsigręžti ir į tai, ką turime. Ir tai yra labai didelis skirtumas, nes mes neturime daug daug mažiau negu to, ko turime, ir mes galime atsigręžti būtent į tai.
O kita tokia metafora yra apie du paukščius: ant vieno mūsų peties tupi baltas balandis ir šneka visus gerus dalykus apie tai, ką jis mato ir kas vyksta, o ant kito peties – juodas varnas ir šneka visus blogus dalykus, o mes gyvensime tokį gyvenimą, kurio paukščio balso mes klausysime.
EŠ: Taip, tai irgi toks gana aiškus, paprastas žmonėms požiūris. Gana vaizdinga tokia metafora apie interpretacijas, apie mąstymą, kaip mes galime interpretuoti įvykius. Seligmanas, jeigu grįžtant prie tos knygos, kuri pasirodė išversta į Lietuvių kalbą “Įgytas optimizmas” (arba angliškai “Learned Optimism”) tai ten pastebime tai, kad pesimistiniam tokiam, depresyviam mąstymui, tam juodam varnui būdinga keletas tokių momentų.
Tai, pirma, kad žmogus tiki jog tai truks ilgai, arba, na, be pabaigos. Pavyzdžiui, yra kažkokia jo savybė, kuri jam trukdo mokytis, arba siekti karjeros, tarkime, prasta atmintis. Ir žmogus mano, kad tai yra nebepataisoma, kad tai truks labai ilgai, ir kad šitas dalykas kažkokiu būdu yra susijęs su jo vidumi, su jo vidine kažkokia tai savybe.
Tai ir lemia neigiamą savivertę, kad žmogus nustoja bandęs. O optimistai, arba optimistinis mąstymo stilius turi priešingas savybes. Žmogus mano, kad nesėkmė glūdi ne jame, o daugiau išorinėse aplinkybėse. Ne viduje, o išorinėse aplinkybėse. O antra, optimistas mano, kad visa tai yra laikina. Tai tiesiog yra nepalankios aplinkybės, iškrito ne tokios kortos, ne tokie kauliukai šiandien, bet rytoj galima bandyti iš naujo, arba praėjus tam tikram laikui galima bandyti iš naujo, ir iš tikrųjų turėtų pavykti, jeigu aš bandysiu.
Tai čia tokie pagrindiniai du mąstymo stiliai. Laiko ir vidaus – išorės priežastingumo, pasakyčiau.
Tą knygą skaitant, tiesiog, atsiranda galimybė savianalizei, daug ir testų pateikta, kaip aptikti tuos mąstymo stilius, nustatyti, koks yra mūsų stilius, koks, tarkime, yra skaitytojo stilius. Knygoje taip pat pateikti ir metodai, kaip toliau su tuo dirbti. Aišku, tie metodai labai giminingi kognityvinei ir elgesio terapijai.
Pozityvios mintys ar ba tuščių šovinių prasmė
JN: Taip. Ir dar viena metafora, kuri irgi gali padėti žmonėms, ir aš labai dažnai ją naudoju savo praktikose ir savo mokymuose, kad sėkmingas žmogus ir nesėkmingas skiriasi tik vienu aspektu: bandymų skaičiumi. Ir mes žinom, kad Edisonas tūkstantį kartų išbandė metodus, kurie neveikia elektros lemputei sukurti, kad sukurtų tą vieną metodą, kuris veikia.
Ir aš tą tiesiog žinau, kad bandymų skaičius yra labai svarbus. Stevenas Kingas, man atrodo, vieną knygą siuntė šešiasdešimčiai leidyklų, ir tik viena ją priėmė. Arba žymioji Harrio Poterio kurėja, kuri dešimtis kartų siuntė savo Harrio Poterio romaną, ir tik viena leidykla atsitiktinai… Tą knygą perskaitė leidyklos savininko sūnus ir paklausė pas tėtį apie antrąją dalį. Ir jis būtų gal ir neskaitęs šito Harrio Poterio.
Tai vat, kaip tas bandymų skaičius yra labai svarbus.
EŠ: Taip, tikrai pritariu jums. Aš tą patį sakau, tarkime, klientams pasinaudodamas metafora apie laivų mūšį, visiems žinomą žaidimą “Laivų mūšis.” Kada mes pradedame žaisti, atrodo, jog visame tame tikrai yra daug miglos, daug neaiškumo, daug nepataikymų gali būti, bet kuo toliau einame žaidimo takeliu, metodu, tuo daugiau mes pamatome laivų ir tuo lengviau juos tampa pašauti.
Tai tie bandymai man asocijuojasi su tais šūviais: gerai, jie tam tikrame etape yra tušti, bet jie laikui einant jie tampa prasmingi. Ir visa pedagogika susiveda netgi į tai, kad mokytojas, tiesiog, jeigu išmokytų bet kokį mokinį drąsiai klysti, nepergyvenant dėl to, o einant toliau, iš to mokantis, tai čia būtų praktiškai viskas, ko reikia išmokyti žmogų.
Nes toliau jis pats atsistos ant savo kojų ir mokysis iš tų klaidų. Bet, deja, dažnai žmonės pasiduoda būtent tam pesimizmui ir nekovoja, nebando toliau, sustoja pusiaukelėje ar panašiai. Tai čia Seligmanas irgi sako, kad labai svarbu tas psichologinis atsparumas ir jis susiveda į tą optimistinį mąstymą, kada mes turime viltį, ta prasme, tikime, jog tai yra laikina nesėkmė, ir kad reikia bandyti dar, bandyti vėl. Čia ir yra visa paslaptis.
Atrodo paprasta, bet nėra taip paprasta, deja, kai kada žmonėms.
Pozityvumas ir jį lemiančios vertybės
JN: Ir dar viena metafora, iš vyresniems žmonėms žinomų “12 kėdžių”… Buvo toks filmas visai smagus, kuriame herojams reikėjo rasti lobį, paslėptą 12-oje kėdžių. Ir jie prapjauna vis kitą kėdę ir vis nėra jokio lobio ir viens iš tų veikėjų sako: “- Kisa, mūsų šansai didėja.” Taigi, nėra to lobio, bet mūsų šansai vistiek didėja.
Jūs paminėjote viltį. Puikus pavyzdys, kaip galima save motyvuoti. Jūs paminėjote labai svarbų dalyką ir mes dabar galime priminti mūsų dalyviams apie stiprybes, ar ne? Kokios žmogiškosios stiprybės žmonėms padeda?
EŠ: Taip, tai pavyzdžiui, jeigu konkrečiai kalbant apie Seligmano teoriją, tai ji taip ir buvo sukurta, nes buvo nuspręsta ieškoti tų stiprybių. Ir Seligmanas išskyrė, jo manymu, 24-ias svarbiausias charakterio savybes, kurios padeda žmogui tobulėti, augti, artėti prie šešių tokių dorybių, pavadinkime, vertybių.
Tai pirma vertybė yra išmintis ir ji susideda iš tokių savybių, kurias ugdo žmogus, kaip smalsumas, pomėgis mokytis, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, emocinis intelektas, įžvalgumas. Jos ugdo išminį.
Drąsa susideda iš narsos, atkaklumo, sąžiningumo. Čia yra įdomu tai, kad, pavyzdžiui, jeigu žmogus yra sąžiningas, tai jis priverstas būti drąsus, nes tai kainuoja. Vis dėlto, reikia kantrybės ir tam tikro atsparumo. Arba drąsos nebus be atkaklumo.
Toliau yra toksai kaip humaniškumas, žmogiškumas. Jis susida iš geranoriškumo, galbūt empatijos pridėčiau.
Meilė: artimo rūpestis, humaniškumas, žmogiškumas.
Tada yra teisingumas. Jis susideda iš pilietiškumo ugdymo, kas jau atsiranda mokyklose, ir, beje, tai labai džiugu. Teko būti užsienio mokyklose, kaip stebėtojui, tai Prancūzijoje ir Vokietijoje, tiesiog nuo pirmų klasių tas pilietiškumas praktikuojamas, ugdomas ir taip toliau. Manau, tai labai prasminga veikla. Tada dar prie teisingumo sudedamųjų dalių įeina nešališkumas, objektyvumas ir lyderystė.
Tada yra santūrumas, kurio savybės: savitvarda, apdairumas, nuolankumas.
Tai vat, kada žmogus sugeba pažaboti egocentrizmą, sakykime, pamatyti pasaulį plačiau, būti kuklesnis. Čia tiktų Sokrato ištara, kad žinau, jog nieko nežinau. ta prasme, labai sveika prisiminti, jog visos mūsų žinios, visos mūsų patirtys turi galiojimo laiką ir nėra absoliučios.
Tai, sakykime, visada yra sveika būt savikritiškam ir atviram naujai patirčiai.
Ir tada dar yra toksai šeštas dalykas, transcendencija, labai įdomus dalykas. Ji susida iš tokių savybių kaip grožio ir meistriškumo vertinimas, dėkingumas, dėkingumo praktikos – irgi čia tas įdomus dalykas – viltis, dvasingumas, kaip toksai – na, čia galbūt įvairios formas religingumo – atlaidumas, tas gerumas krikščioniškas ar budistiškas ar tiesiog žmogiškumas, pakantumas kitam. Kaip, sakykime, mamos vaikui, arba mokytojo mokiniui, arba gydytojo pacientui rodomas pakantumas, kad jis tiesiog padėtų sveikti.
Humoras… Labai svarbi transcendencijos dalis ir savybių. Ir čia man labai patinka, nes tai yra sena įžvalga ir iš psichodinaminės tradicijos, kad viena iš produktyviausių gynybos formų yra humoras. Tai yra pakaruoklio humoras, kada mes sugebam…
Tag:pozityvumas