ADHD: Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas. Hiperaktyvus vaikas ir suaugęs
Medicinos psichologo, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeuto Daliaus Kurlinko, vaikų ir paauglių psichiatro, kognityvinės ir elgesio terapijos psichoterapeuto Gintauto Narmonto ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimas. Hiperaktyvus vaikas ir suaugęs“, kuris vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Straipsnio temos
Hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimas: Temos pristatymas
Julius Neverauskas: Sveiki visi prisijungę, šiandien mes tryse su dviem šiuolaikinės psichoterapijos specialistais: psichologu psichoterapeutu Daliumi Kurlinku ir gydytoju psichoterapeutu, vaikų psichiatru Gintautu Narmontu. Mūsų tema yra sutrikimas, apie kurį prieš keliasdešimt metų Lietuvoje dar net nekalbėjome - bent jau mano tarpe, kai aš pradėjau dirbti, tokių diagnozių niekas nenustatinėjo.
Galbūt galėjo pasitaikyti atvejų stacionaruose, bet ambulatorinėje praktikoje... Iš viso ambulatorinės, tokios, galima sakyti, psichiatrinės praktikos ir ypatingai psichoterapinės praktikos beveik ir nebuvo. Taigi mes šiandien kalbame apie dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą. Beje, apie šį sutrikimą neužilgo bus specialus seminaras, kur mes labai išsamiai išnagrinėsime visus pagalbos būdus: kaip dirbti su vaikiais, kaip dirbti su paugliais, kaip dirbti su suaugusiais, ir, žinoma, kaip padėti sau.
Bet šiandien mes norime aktualizuoti problemą ir duoti tam tikras gaires, kaip eltis ir gyventi žmonėms, kurie patys turi šitą sutrikimą arba jį turi jų artimieji. Taigi aš kreipiuosi į specialistus ir pradedu nuo klausimo, kodėl tai yra aktualu?
Aktualumas ir sutrikimo paplitimas
Gintautas Narmontas: Jeigu kalbant apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo paplitimą, tai jis yra pakankamai dažnas. Daug kritikos pastaruoju metu sulaukia amerikiečiai dėl hiperdiagnostikos, daug kritikos dėl perdėtai medikamentinio gydymo, ypatingai iš europiečių, iš Europos šalių.
Bet pagal amerikiečių turimą statistiką, jeigu žmogus yra tarp 6 ir 18 metų, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali sudaryti iki 11-12 procentų. Tai yra praktiškai kas dešimtas ir netgi dažniau. Kitose šalyse skaičiai kiek mažesni, bet taip pat sudaro maždaug 3-5 procentus populiacijos. Ir tai yra labai, labai dideli skaičiai.
Iš įvairiausių studijų, kurios yra darytos apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo atsiradimo priežastis, matome, kad tai yra ne neurotipinė smegenų raida. Tai paprastai kai vaisius dar yra negimęs, įsčiose, jau tada pastebima, kad jis turi daugiau judesių negu vaisius, kuris ADHD neturės. Tai jau nuo labai, labai ankstyvų dienų stebimi tam tikri simptomai.
Ir kadangi tai yra nuo ankstyvų dienų pasireiškintys sunkumai, jie gali patankamai stipriai įtakoti viso gyvenimo trajektoriją. Dėl to ankstyva diagnostika ir ankstyvos, ir tinkamos pagalbos suteikimas gali daryti didžiulę įtaką visam tolimesniam gyvenime. Taigi aš manau, kad labai svarbu yra laiku pastebėti ir laiku suteikti tinkamą pagalbą.
Kaip žinia, žmonėms, kuriems yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, jeigu jis nėra pakankamai koreguojamas, jeigu žmogus neišmoksta su juo gyventi, jeigu funkcionalumas tam tikrose situacijose nėra atstatomas, pastebima, kad yra daugybė sunkumų su mokslais. Žmonėms, kurie turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą statistiškai rečiau baigia aukštąsias mokyklas, dažniau susiduria su problemomis susijusiomis su priklausomybėmis: tiek elgesio, tiek psichoaktyvių medžiagų, mažiau uždirba, dažniau įsitraukia į rizikingas veiklas, tiek su ankstyvais nėštumais, tiek su lošimais, tiek su galbūt ir nusikalstama veikla.
Yra didesnis mirtingumas dėl įvairių išvengimų priežasčių, tai yra nelaimingų atsitikimų. Ir pastebima, kad yra didesnis sergamumas įvairiomis kitomis psichikos ligomis, ir ne tik psichikos ligomis... Tas impulsyvumas paprastai įžengia ir kitas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, valgymą. Kai kurie atyrimai rodo, kad apie 86 procentų žmonių, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, patiria sunkumus su emociniu valgymu. Tas veda į problemas, susijusias su insulino rezistenciškumu, nutukimu (kai kurie tyrimai rodo, kad nutukimas pasireiškia net 30 procentų žmonių, turinčių ADHD).
Taip pat prisideda ir prie įvairių somatinių ligų atsiradimo. Tai problematika patankamai aktuali, peržengianti daugybę skirtingų funkcionavimo sričių. Ir, kas svarbiausia, nustačius sutrikimą ankstyvame amžiuje, galima suteikti tinkamą pagalbą ir daug ko išvengti. Tą pastebėti, apie tai kalbėti ir žinoti būdus, kas gali padėti, yra svarbu.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo kriterijai ir simptomai
JN: Yra labai svarbu dar ir tai, kad jeigu depresiją žino visi, arba panikos ligą ir strikimą žino visi, arba net ir valgymo, galima sakyti, ir valgymo sutrikimus labai daug kas žino, tai apie būtent šį strikimą visuomenėje, žiniasklaidoje kalbama vis dar mažai. Ir tai lemia, kad daugelis žmonių negauna tinkamos pagalbos, nes jie nėra diagnozuojami.
Tai dabar mes pereikim prie kriterijų, kurie rodo, kad žmogus patiria simptomus.
Dalius Kurlinkas: Aš dar noriu atreaguoti, į tai, kuo Julius pasidalino, kad šitas sutrikimas yra tokioje įdomioje pozicijoje. Jeigu žiūrint bendrai į visuomenę, ar net į specialistus, manau, kad per mažai žinoma apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Tuo tarpu tam tikruose socialiniuose tinkluose matome, kad kai kurie žmonės tarsi naudoja šią diagnozę tarsi tam tikrą statusą. Bando ją turėti, parodyti, netgi ir realiai neturėdami.
Tada gauname daug tokio mistifikavimo. Ne mokslu grįstos informacijosm, bet tai, kas plinta socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, Tik Tok'e būna, kad žmonės (ypač jauni žmonės) teigia, kad turi ADHD, nors kartais paaiškėja, kad neturi, arba niekas nieko apie tai nežino. O tuo tarpu bendrai visuomenėje ir netgi specialistų tarpe apie tai dar mažai žinoma. Tai štai kokią turime įdomią situaciją. Todėl, manau, vien tik dėl to verta kalbėti, kad aiškiau būtų suprantama, kaip yra iš tikrųjų, ką sako mokslas ir pan.
Dabar einant prie diagnostinių kriterijų, ypač jeigu žiūrint naujausias klasifikacijas tai DSM-5 ir pataisyta revizija arba teksto revizija ir TLK-11, tai jos yra supanašėję. TLK-10 truputį šiek tiek skiriasi, bet aš šiandien neisiu į visas detales, nes labai ilgai užtruktumėme, bet tokią esmę ištransliuosiu, kokie simptomai skiriami, kokie principai ir taip toliau.
Taigi, kas unikalu, kad techniškai TLK-10 galima irgi saugusiam žmogui nustatyti, bet teoretiniame modelyje to nebuvo. Tai šioje vietoje dar svarbus vienas aspektas, kad anksčiau dažnai buvo manoma, kad čia yra labiau vaikams būdingas sutrikimas ir kad vėliau tai išaugama arba kažkur visa tai dingsta. Dabar vis daugiau tyrimų šioje apleistoje srityje, sakyčiau, įrodančių, kad saugusiems irgi išlieka.
Ir kalbant apie paplitimą, netgi apie 50 procentų atvejų (nuo 30 iki 50%), žmogui saugus simptomai irgi išlieka ir didesnei daliai išlieka bent keletas tų simptomų. Jeigu ir ne visus kriterijus atitinka, tai 100% jie niekur nedingsta. Jis yra visam gyvenimui, tik truputį transformuojasi. Aš bandysiu tą transformaciją truputį atskleisti ir per diagnostinius kriterijus.
Trys ADHD tipai
DK: Yra išskiriami tokie trys tipai: Nedėmesingasis tipas, toliau hiperaktyvus impulsyvus tipas ir mišrus tipas. Ir tie tipai nustatomi daugiausiai pagal tai, kokia simptomatika dominuoja. Ir yra dar toks kriterijus, kad bent dvejose vietose turi būti apsunkintas funkcionavimas. Jeigu kalbame apie vaiką, tai mokykloje ir namuose. Jeigu kalbame apie suaugusį žmogų, tai, tarkime, tarpasmeniniuose santykiuose ir darbe.
Toliau, jeigu kalbame apie suaugusius žmones, tai daug kur keliamas kriterijus, kad būtų simptomai stebėti dar iki dvylikos metų. Reiškia renkant jo anamnesę, jo istoriją iki dvylikos metų turėtų taip pat matytis. Žinoma, praktikoje kartais sunku net ir pačiam žmogui tiksliai atgaminti ir tiksliai surinkti duomenis, bet yra tam tikrų padedančių metodų tokių kaip klinikinis interviu, įvairios skalės ir taip toliau.
Dabar, kaip atrodo šie minėti tipai? Tarkime, nedėmesingasis tipas, kokie jo simptomai, kaip tai gali atrodyti? Šis tipas pasižymi prastu dėmesingumu, prastu dėmesio išlaikymu, iš šono atrodančiu tarsi nerūpestingumas. Vaikams sunku susikaupti į detales, sunku išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką, būdingos taip vadinamos žioplumo klaidos: praleidžia kažkokius skaičius, raides. Kartais atrodo netgi pats vaikas tai supranta, nepaisant to, ir toliau daro šias klaidas.
Jei kalbame apie suaugusius, dažnai matysime, kad darbe, pavyzdžiui, daromos tokios klaidos, kuomet kažkokį skaičių praleido, kažko nesužiūrėjo ir pan. Taip pat stebimi tie patys sunkumai išlaikant dėmesį ilgesnį laiką.
Toliau apskritai pati dėmesio apimtis stebima - sunku išlaikyti ypač ilgesnį laiką ar ties keletų veiklų, ar bandant dėmesį paskirstyti tolygiai. Pavyzdžiui, pamokoje sunku vaikui paskirstyti dėmesį, bet, žinoma, viskas priklauso ir nuo išreikštumo. Kartais netgi būna, kad net keletą minučių pirmokui jau yra sunku išlaikyti, ir kažkur kitur nukrypsta. Suaugusiam taip pat gali būti labai sunku ilgesnį laiką išlaikyti vieną veiklą, išbūti visoje paskaitoje, dažnai pametamas dėmesys ir t.t.
Dar stebima, kad nedėmesingojo tipo žmonėms sunku išbūti pokalbyje. Ta prasme, išlaikyti dėmesį. Dažnai gali atrodyti, kad jie išskrenda kažkur, nesiklauso. Ypač kai kuriems vaikams, kalbant su jais, net po 30 sekundžių dėmesys gali nukrypti dvejomis kryptymis. Jis gali nukrypti arba į išorę - kažkur ten koks nors paukštis skranda, dar kažką - arba į vidų, kas vadinama daydreaming'u. Jis paskęsta tarsi svajose, o suaugusio kalbėjimas kaip fonas būna. Suaugusiam taip pat lygiai tas pats gali būti.
Toliau dar stebimi tokie sunkumai, kai reikia užbaigti udžuotį nuo pradžių iki galo. Tarkime, yra instrukcija, kaip atlikti užduotį, ar parašyti diktantą, ar susitvarkyti kambarį, tai turintis sutrikimą gali pradėti ir kažkur viduryje sustoti, pamiršti arba kažkuo kitu užsiimti, kažkas patrauks dėmesį ir t.t. Ir šie sunkumai pabaigiant užduotį stebimi daugelyje sričių.
Pas suaugusius irgi galima matyti, kad, pavyzdžiui, daug veiklų pradeda, daug imasi, bet nieko nepabaigia arba mažai dalykų pabaigia, arba, atrodo, vienu metu šimto darbų imasi ir gali taip šokinėti nuo vieno prie kito.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į dezorganizuotumą. Labai sunku šiems žmonėms apskritai kažką planuoti: tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pasakyti sau ir laikytis, kad pirma darysiu tą, antra - tą, trečią - tą ir pan. Taip pat sunku fiziškai tvarkingai organizuoti aplinką, susidėti dokumentus, rasti daiktams vietą. Aš vėliau išsiplėsiu, kaip tai gali atrodyti kasdienybėje, bet dabar tokiam bendram supratimui.
Dar dažnai matomas vengimas, atidėliojamos užduotys, kurios reikalauja ilgesnio susikaupimo. Arba šios užduotys yra suvokiamos kaip ne itin įdomios. Tai galioja tiek vaikams, tiek suaugusiems. Svarbus dalykas, ką ir Gintaras paminėjo, kad šis dalykas priskiriamas neuroįvairovei šiuo metu. Tai, pavyzdžiui, kas nėra neuroįvairūs, tai neurotipiniais vadina.
Tai, tarkime, vidutinis neurotipinis žmogus, liaudiškai sako: "-Nemalonu, bet štai paimu ir padarau, susikaupiu." O, pavyzdžiui, žmogui turinčiam dėmesio deficito ir hiperaktivumo suitrikimą, visa tai yra gigantiška užduotis. Ypač, jeigu, pavyzdžiui, jis tą užduotį suvokia kaip bent truputį nuobodžią, tai jam prireiks milžiniškų pastangų. O vaikams iš viso tai bus tiesiog neįveikiama...
Žiūrėkite išsamius mokymus, skirtus hiperaktyvumui ir dėmesio sutrikimui. Seminaro tikslas – supažindinti dalyvius su mokslu ir įrodymais grįsta aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD) samprata bei pagalbos (ir savipagalbos) galimybėmis įvairiais amžiaus tarpsniais šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje ir psichiatrijoje. Daug dėmesio seminare bus skiriama praktiniam pagalbos suaugusiems ir vaikams bei paaugliams metodų nagrinėjimui, praktinių pavyzdžių ir atvejų iliustracijoms.
Skaitykite kitus straipsnius temose: Asmenybės sutrikimai
Gydytojai ir specialistai: Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centras
