Karjeros ir gyvenimo koučingas – psichologinio atsparumo ir lankstumo ugdymo įrankis

Pokalbis tema “Koučingas – kaip psichologinio atsparumo ir lankstumo ugdymo įrankis,” kuris vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“. Žmogaus psichologijos institutas jungiasi prie Tarptautinės koučingo savaitės, minimos visame pasaulyje, renginių. Mūsų virtualioje studijoje susitinka psichoterapijos ir koučingo profesionalai: tarptautinėje erdvėje dirbanti MCC lygio koučingo specialistė Leda Turai – Petrauskienė MCC, gydytojas psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas ir terapinio koučingo specialistė Janina Sabaitė Melnikovienė.

Per pastaruosius pusantrų metų visas pasaulis susidūrė su iki tol nepatirtais iššūkiais: socialine izoliacija, užsidarymu, darbo – namų ribų ištrynimu, baimėmis dėl ateities, nesaugumo jausmu, ir tuo pačiu – persidirbimu, emocine įtampa ir pan. Koučingas, kaip mąstymą ir sąmoningumą bei refleksiją skatinantis ugdomasis metodas gali būti viena iš priemonių atpažįstant tikrąją emocinę savijautą ir net kaip perdegimo prevencijos priemonė. Kaip koučingas gali padėti ugdyti atsparumą iššūkių laikais, kuo skiriasi nuo psichoterapijos, kuo panašus, ir kaip psichoterapija bei koučingas gali veikti kartu? Apie tai, iš skirtingų perspektyvų, kalbamės mūsų studijoje ir laukiame jūsų klausimų.

---

---

Gyvenimo koučingas – vaistas prieš perdegimą

Janina Sabaitė Melnikovienė: Labas vakaras, mieli žiūrovai ir nuolatiniai klausytojai. Šį vakarą mes turime šiek tiek kitokią transliaciją, t.y. Žmogaus psichologijos institutas jungiasi prie visame pasaulyje minimos, švenčiamos tarptautinės, koučingo savaitės, kuri yra dedikuota temai “Atsparumas iššūkių laikais.” Ir išties mes labai daug pastaruoju metu kalbame apie psichologinį atsparumą, apie prisitaikomumą, ir apie tai, kaip galima padėti žmogui?

Šiandien studijoje kartu su manimi, yra Leda Turai-Petrauskienė, kuri yra sertifikuota koučingo specialistė, turinti aukščiausią akreditaciją ir yra buvusi Tarptautinės koučingo asociacijos valdybos pirmininke. Koučingo pasaulyje tai yra vienas aukščiausių pasiekimų ir titulų. Džiaugiuosi, kad Leda sutiko kartu sudalyvauti ir pasidalinti savo tarptautine patirtimi.

Taip pat dalyvauja kolega, gydytojas psichoterapeutas, medicinos mokslų daktaras Julius Neverauskas. Šiandien pabandysime į psichologinį atsparumą, lankstumą, gebėjimą adaptuotis, prisitaikyti tam, kad galbūt išvengtumėme perdegimo arba sustiprėtumėme, pasižiūrėti įvairiais kampais. Šiek tiek atsiverti naujovėms, atsiverti platesniam požiūriui.

Ir tokiu lengvu flow režimu, kuris yra pakankamai dažnai naudojama žodis skirtingose terapijose, taip pat ir koučinge, bandysime vesti šį pokalbį mūsų virtualioje studijoje. Taigi pradėdama iš karto noriu klausti Ledos, kokius metodus Jūs pati per šiuos pastaruosius metus taikote psichologinio atsparumo įgūdžiams lavinti ir tam, kad neperdegtumėte?

Leda Turai-Petrauskienė: Geras klausimas, Janina, nes iš tikrųjų nenorėjau šį vakarą būti čia, nes aš būtent taip ir saugausi nuo perdegimo, kad vakarais bandau ilsėtis, bandau daugiau vaikščioti, bet jeigu rimtai, tai aš turiu tam tikrą dienos rutiną, kartais savaitės rutiną, jeigu negali tam tikrų dalykų kartoti kasdien. Aš stengiuosi anksti keltis (apie ketvirtą valandą keliuosi), bet jau daug metų tai darau. Tai yra mano laikas, mano šeima tai žino ir labai gerbia. Jie stengiasi nesikelti šiuo metu ir netrukdyti man. Keliamės tik mes su kate ir turime savo rutiną.

Aš mėgstu medituoti, dienoraštyje pamąstau apie įvairius klausimus, darau jogą, pasportuoju, vaikštau lauke arba ant bėgtakio, jeigu lauke prastas oras. Aišku, teko tam tikrus sprendimus priimti, nes aš turėjau keletą labai intensyvių metų ir daugeliui klausiančių, ką įdomaus galiu apie save pasakyti, atsakydavau, kad aš virš dviejų šimtų naktų per metus nemiegu savo lovoje. Nes be galo daug keliaudavau, ir tikrai tai buvo ir geras, bet tuo pačiu ir labai intensyvus laikotarpis.

Pailsėdavau lėktuvuose, bet taip pat ir pavargdavau nuo tų kelionių, todėl teko priimti tam tikrus sprendimus, kaip sumažinti tą krūvį. Žinoma, keletą mėnesių, gal net visus metus aš vis sakydavau, kad negaliu nieko keisti, nes tokia gerai sutvarkyta sistema ims ir tiesiog sugrius. Vyrui sakydavau, kad nebeklaustų, ką galiu pakeisti, nes nieko negaliu.

Tačiau aš turbūt išduočiau savo profesiją, jeigu nevaikščiočiau su ta mintimi, kad vis dėlto yra alternatyvos, ir tiesiog ėmiau ir atsisakiau tam tikrų dalykų. Aš nustojau dirbti vakarais, nes supratau, kad aš esu svarbi ir vertinga ne tiek dėl to, kad esu nuolat visiems visada prieinama, bet turbūt dėl to, kad esu labiau pailsėjus, labiau kūrybiška. Taip pat pakeičiau kalendoriuje pietų pertrauką ir supratau, kad galima turėti pietų pertrauką trunkančią ir pusantros valandos, kas suteikia visai kitą energiją darbui po pietų.

Beje, tu klausei, ko aš esu išmokusi užsienyje… Tai būtent šį įprotį aš išmokau Kinijoje, nes jų pietų pertrauka trunka pusantros valandos, po kurios man nereikia nei kavos, nereikia nieko, tiesiog visai kitokia energija.

Tai štai tokius pakeitimus padariau. Taip pat iš anksto suplanuoju visas atostogas į priekį. Aišku, pernai teko visus viešbučius atsakyti, bet aš manau, jeigu taip primtai, svarbu ne tik gyvenimo rutina, bet ir mąstymas apie tai, kaip mus įtakoja dabartinis kontekstas, kai turi visą laiką atsakyti iš karto į laiškus, kai turi įrodyti, kiek daug gali padaryti ir t.t. Eiti prieš šitą srovę, nebijoti iškristi iš konteksto, kad tai nenuvarytų mus nuo kojų ir kad nepervargtume, yra išties didelis iššūkis.

Vengimas ruminuoti ir fizinis krūvis

JS: Ačiū labai už pasidalinimą. Tikrai manau, kad būtų daug temų ateičiai apie minėtą laiko planavimą ir dienos rutiną, nes letvirta valanda ryto tai daugeliui tikrai būtų iššūkis. Tačiau iš mūsų susirašinėjimo, man labai patiko, surezonavo ir privertė pamąstyti toks pasakymas, kad “aš atsakinėju į laiškus tik keletą dienų per savaitę.” Tai labai panašu į dėmesio fokusavimą, savęs saugojimą ir tuo pačiu nėra bereikalingo blaškymosi.

Šioje vietoje norėčiau paklausti to paties klausimo Juliaus: kaip suspėjate viską, kai yra tiek daug mokymų, transliacijų, klientų, skambučių… Kiek gi Julius turi valandų per parą, kad sugeba tiek daug padaryti?

dr. Julius Neverauskas: Dėkui labai už klausimą. Man padeda šiuo metu du dalykai, jie iš tikrųjų veikia. Tai vienas yra psichoterapinis mąstymas. Aš vengiu ruminavimo, aš vengiu visokių svarstymų, aš greitai sprendžiu problemas, greitai priimu sprendimus arba padarau pauzes. Aš iš viso dažnai darau pauzes savo mąstyme.

Kitas dalykas, kuris taip pat labai veikia ir yra labai veiksmingas, tai fizinis aktyvumas ir fizinis krūvis. Aš turiu mažiausiai valandą laiko fiziniam krūviui ir stengiuos šį laiką didinti. Dar kartais bandau bendrauti vaikščiojant, kalbėti, net konsultuoti vaikščiodamas.

Tai šitie du dalykai yra svarbūs. Jie apsaugo mane nuo, galbūt, perdegimo, nes labai veiksmingao valdo stresą. Bet aš turiu kitą trūkumą – aš apimtas puikybės ir naudoju dovaną, gautą iš savo tėčio ir savo mamos ir iš savo buvusio gyvenimo: aš save išnaudojau labai daug. Aš tiesiog manau, kad mano krūvis nėra labai normalus. Manau, kad imsiu iš Ledos pavyzdį ir kažkaip pradėsiu mažinti tą savo krūvį, nes čia tik laiko klausimas, kada išseks biologiniai resursai, bet kol kas jų dar yra.

Darbuotojų efektyvumas vs psichologinis atsparumas

JS: Ačiū labai, Juliau, už pasidalinimą ir galime pratęsti temą toliau. Kaip Jūs manote, šitas kontekstas, kuriame mes esame, mūsų šalies visuomenė, tiek žmonės individualūs, tiek organizacijos, kaip jiems sekasi susidoroti su psichologiniu atsparumu ir lankstumu?

Aš tiesiog gerai atsimenu, kad prieš kokius 5-6 metus ši tema nebuvo populiari. Tik nedidelės užuomazgos buvo, kas buvo pradėjęs apie tai kalbėti. Man teko tuomet kalbėti su keletu išmaniųjų programėlių kūrėjų, kuriems tikrai labai sunkiai sekėsi organizacijoms parodyti psichologinio atsparumo įgūdžių praktikavimo vertę (bent kaip prevencinę priemonę). Tai panašu, jog dabar pasikeitė laikai ir čia pandemija padarė savo darbą.

Ir šioje vietoje norėčiau Ledos klausti – ne tik gal apie Lietuvą, bet ir platesnį kontekstą – mes Lietuvoje tik dabar pradėjome kalbėti apie psichologinį atsparumą, lankstumą ir ar mes čia vieninteliai tokie neatsparūs ir kaip su tuo tvarkosi kitos Europos, Azijos valstybės?

LT: Čia tikrai geras ir toks labai platus klausimas. Net nežinau nuo ko pradėti, bet kai tu klausi, ar čia yra tik mums būdinga, tai tikrai tai nėra išskirtinai lietuvių problema. Ji atsirado, kai pradėjo keistis lietuviška kultūra, mes pradėjome globalėti ir perėmėme tam tikras europietiškas korporatyvines vertybes, mąstyseną ir būdą, kaip turime dirbti.

Aš atsimenu, ir pati tam tikra prasme esu prisidėjusi, kai prieš 13-14 metų mes patys pradėjome mokyti, kad reikia čia susirinkimų turėti, reikia matuoti darbuotojų produktyvumą, efektyvumą. Ir, aišku, tai buvo pakankamai neįprasta, nes žmonės buvo įpratę truputėlį kitaip dirbti ir buvo galbūt daugiau to patogumo. Ir ne aktyviai, o proaktyviai siekti, kad rezultatai būtų didesni.

Buvo daugiau tos tokios aptarnavimo mąstysenos įmonėse, bet vėliau pradėjo matuoti būtent darbuotojų produktyvumą. Ir kaip dažnai būna, mes turbūt perlenkėme lazdą, nes jeigu gali tiek, tai gali dar daugiau, ir po to dar daugiau ir t.t. O kada pradedi vertinti, tuomet nenori iškristi iš konteksto. Aišku, socialinė media labai prisideda prie to mąstymo, kad tu esi sėkmingas tik tada, jeigu tiek ir tiek padarai, jeigu nubėgi tiek ir tiek kilometrų, jeigu tu esi matomas, visur dalyvauji, jeigu tave giria, jeigu tave apdovanoja, kad tu esi mėnesio darbuotojas ir pan.

Ir, aišku, tas kontekstas lemia, kad mes norime turbūt prisitaikyti. Taip buvo ir anksčiau, bet tas nuotolinis darbas kai kuriems žmonėms padidino krūvį, kai kuriems ne. Tai čia negalime sakyti, kad vienareikšmiškai. Manau, kad asmeniškai man ir kai kuriems konsultantams, kurie dirba iš namų, tai mes sutaupome daug laiko, nes neturime važiuoti, skraidyti. Mums palengvėjo.

Bet kai kuriuose organizacijose aš matau, kad krūvis padidėjo dėl to, kad ženkliai padaugėjo susirinkimų. Ir mano klientai dažnai sako, kad visą dieną praleidžia susirinkimuose, o vakare, kai būna penkta – šešta valanda, tik tada jie pradeda galų gale dirbti individualiai, nes tada turi reikiamą ramybę, tik tada gali prieiti prie savo darbų. Tai čia yra vienas momentas.

Laiko planavimo klaidos

Kitas momentas, ką aš irgi girdžiu dažnai, kad žmonės nevaldo savo kalendorių. Ir jeigu kolegos mato, kad jie savo kalendoriuje turi tuščią erdvę, tada ją užpildo paskirdami jiems susirinkimus. Laimei, Lietuvoje jau atsiranda organizacijų, reikalaujančių, kad tarp susirinkimų būtų pertraukos.

Dar vienas svarbus dalykas, manau, kuris atėjo su pandemija, kad truputėlį sunku tą ribą/rolę suvaldyti, nes tuose pačiuose namuose mes turime skirtingų rolių ir labai sunku jomis visomis žongliruoti, sunku iš jų išeiti.

Aš prisimenu, kai pati pradėjau prieš kelis metus dirbti namuose su savo vyru. Žinoma, iš vienos pusės labai patogu, kad mes namuose neturime darbo laiko, galime kalbėti apie darbą ir savaitgaliais, tačiau mes patys sąmoningai turėjome nustatyti ribas. Pasakyti sau ir vienas kitam, kad nuo ryto iki tam tikros valandos mes būsime kaip kolegos, o tam tikrą valandą iki vakaro tapsime mama, tėtis, vyras ir žmona ar draugai. Savaitgaliais taip pat turi galioti kitos taisyklės, nes kai esame toje pačioje aplinkoje, tada natūraliai aplinka nediktuoja savo rolių arba savo ribų ir labai lengva visa tai sumaišyti.

Tai štai čia matyčiau irgi dar vieną iššūkį. Beje, tu dar klausei, kokia yra situacija užsienio kompanijose. Kaip tik sekmadienį kalbėjausi su kolega iš Danijos, kuris yra profesorius universitete ir jis taip pat domisi tomis pačiomis temomis, kaip ir mes šiandien. Jis atskleidė, kad organizacijos pastebi, kad labai smarkiai auga pervargimas, didėja tiek emocinis, tiek mentalinis nuovargis.

Mažiausiai galbūt fizinis nuovargis, bet čia man įdomu, ką Julius pasakys, nes aš nesu ekspertė perdegimo, aš daugiau stengiuosi su prevencijomis dirbti, bet visi rodikliai, kurie rodytų arba įsitraukimą, arba produktyvumą yra pakankamai smarkiai pakitę. Netgi apie 40% matuoja skirtumą tarp to kas yra dabar ir kas buvo prieš metus.

JS: Tuoj prašysiu Juliaus atsakyti, bet prieš dar noriu trumpai Ledos pasiteirauti, ar pasikeitė užklausos žmonių, kurie pastaruoju metu ateina į koučingą? Nes, tarkime, aš pati dalyvauju tarptautinėje koučingo savaitėje ir gavau užklausą iš vienos vadovės dėl streso ir išsekimo, kadangi dirbu su šia tema. Taigi, man atėjo tokia mintis, kad šioje vietoje taip pat įvyko tam tikras poslinkis.

LT: Taip, aš sakyčiau, kad ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Kai kurie tikrai ateina ir tiesiogiai pradeda kalbėti apie tai, o kiti kalba kitomis temomis, bet kai mes pradedame su tomis temomis dirbti, tada išlenda, kad tikrai ir miego trūkumas yra, ir nebedžiugina tam tikrai dalykai, ir kad krūvis labai didelis, ir kad negali atsisakyti, nes turi būti lojalūs komandai. Ir per tos dalykus prieinam prie to, kaip jaučiasi ir kas vyksta, kas pasikeitė, kad yra tokio situacija.

Laikas – didžiausia gyvenimo vertybė

JS: Ir čia Juliaus norėčiau paprašyti, nors mes daug esam irgi kalbėję, bet turbūt, kaip sakoma, niekada nėra gana kalbėti apie prevenciją, perdegimą arba emocinį išsekimą. Ir gal galėtum savo požiūrį atskleisti, kodėl žmonės visgi linkę per daug emociškai įsitempti ir save privesti prie perdegimo?

JN: Dėkui, jums gali nepatikti, bet aš esu produktyvumo fanas, o tai reiškia, kad aš esu kokybiško laiko leidimo fanas. Ir taip yra dėl daugelio priežasčių. Viena, kad aš taip buvau mokytas vaikystėje. Antra, šiuo metu taip yra vis daugiau dėl to, kad aš labai gerai suvokiu, kad taškas Z man artėja labai sparčiai. Ir aš turiu labai ribotą valandų skaičių, minučių skaičių, dienų skaičių, kuris man gyvenimo yra duotas.

Ir tai visiškai nereiškia, kad aš turiu daryti bet ką ir pervargti, ir perdegti, ir kažką įrodinėti, bet tai reiškia, kad aš galiu apsispręsti, ką man reiškia asmeniškai mano kokybiškas laikas. Man asmeniškai laikas yra dabar didžiausias turtas, didžiausia vertybė ir valiuta. Tai vienintelė valiuta pasaulyje, kuri nepatiria infliacijos. Iš viso, aš net esu matęs filmų, kuriuose pagrindinė mintis – kuri man patiko labai – buvo ta, kad vienintelė valiuta yra tavo laikas. Ir iš tiesų taip yra.

Tu susimoki savo laiku. Mes ir šiuo metu mokam tik tai perkeltine prasme. Tai būtų pats geriausias ir teisingiausias gyvenimas ir atsirastų teisybė iš tikrųjų. Mes dabar sakome, kad teisybės momentas atsiranda, kai mes išsitraukiame savo piniginę. Bet iš tiesų teisybės momentas atsiranda, kai mes apsisprenžiame tiek sumokėti savo gyvenimo laiku. Tai man laikas yra labai vertingas, man laikas yra labai svarbus, ir aš galvoju, nuolat savęs klausiu, kaip kokybiškai praleisti man duotą gyvenimo laiką?

O tai reiškia padaryti tai, kas man svarbu, kuo daugiau tai, kas man svarbu, su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tas labai svarbu, tai yra produktyvumas, ir, aišku, su kuo mažiau kentėjimo. Mano patirtis yra tokia, kad tie, kurie labai kenčia, tai jie dažnai kenčia ne dėl to, kad daug turi darbo, įsipareigojimo, o dėl to, kad turi daug santykio su tuo darbu ir įsipareigojimais. Negatyvaus santykio.

Ir būtent kentėjimas mus vargina, kentėjimas atima iš mūsų energiją, o ne darbas. Taip yra mano giliu įsitikinimu. Ir jeigu mes išmokstame naudoti pagrindinį savo resursą, savo kūną ir savo smegenis, naudoti tinkamu būdu… Čia kaip automobilį ar arklį – aš kartais pasakau žmonėm metaforas – jeigu turėtumėte savo arklį, tai kaip jūs naudotumėte savo arklį? Arba automobilį?

Tai jeigu mes išmokstam naudoti savo protą, savo jausmus, savo kūną, savo laiką, savo mintis pačiu geriausiu būdu tarsi vertintume tai kaip patį svarbiausią dalyką mūsų gyvenime, tada ir atsiranda produktyvumas ir išnyksta kentėjimas, nes aš darau tai, kas man labai svarbu, pačiu geriausiu būdu ir aš neturiu neigiamo santykio su tuo. Žmonės dažnai sako, kad nenori kažkam tarnauti ir pan., bet jeigu aš tarnauju irlabai gerai žinau, dėl ko aš tarnauju – labai gerai žinau – tai čia nėra jokia tarnystė. Tai yra džiaugsmas. Absoliučiai.

Žmogaus misija ir vizija

Tai mano požiūris yra toks, kad labai svarbu, kokį mes santykį turime su pačiais savimi, kokį mes santykį turime su savo gyvenimu, su savo laiku, su savo veikla, kokią mes misiją atliekame, kokią mes viziją turime, ką aš dabar labai intensyviai įvedinėju į psichoterapiją… Misija ir vizija yra raktažodžiai, kurie ypatingai būdingi koučingui, bet mes šiuo metu psichoterapijoje taip pat labai daug kalbame apie tai.

Nes jeigu tu turėsi ir žinosi savo misiją, tai bus kaip tavo GPS’as: kad ir kur benuklystum, tu vėl grįši prie pasirinktos krypties. Ir išnaudosi, važiuosi tinkamu greičiu, nes išmintingi žmonės pasirenka automobilio greitį, pasirenka kelią, pasirenka laiką, kada važiuos. Aš kartais stebiuosi, kaip žmonės į kamščius grūdasi, ar kažkur tai netaupo savo laiko. Tai tu atsisėsk, dar padirbk pusę valandos, ir jau kamčiai bus mažesni.

O vyksta priešingai: sėdi kamščiuose, sėdi dūmose, gadina savo sveikatą ir kenčia, pyksta ant pasaulio, ant savęs, ant kamčių, ant kitų žmonių. Ir tada tu sekini savo resursus. Ir absoliučiai normalu tuomet, kad grįžti išsekęs, išvargęs, piktas. Tai mano būtų toks požiūris.

LT: Jeigu aš galiu, Juliau, norėčiau atreaguoti, nes aš visiškai pritariu Jums. Ir turbūt labai svarbu yra tai, kuo matuojamas produktyvumas. Nes kartais žmogus yra daug produktyvesnis ir kūrybiškesnis, kai ramiai ir subalansuoti gyvena.

Produktyvumas nebūtinai matuojamas tuo, kiek aš laiko praleidžiu smarkiai dirdamas arba kentėdamas, kaip Jūs sakote. Ir aš labai pritariu, kad labai svarbu, kokį mes santykį turime su savimi, su darbais, kaip mes savo vertę apibrėžiame. Nes aš dažnai girdžiu, kad žmonės savo savivertę apibrėža pagal tai, kokie yra jo pasiekti rezultatai. Arba, kad negali leisti sau pailsėti, nes tai lygu tinginystė, privalo visą laiką viską padaryti, nes taps nereikalingas ir pan. Tai va čia ir yra tie įsitikinimai, kurie truputėlį iškreipia tą tikriausiai adekvatų mąstymą ir labai reaktyviai arba automatiškai mes įsitraukiam į tą užburtą ratą.

Ir tada nepagalvojam, kaip Jūs sakot, kas man patinka, kas iš tikrųjų yra vertinga, kas galbūt man nepatinka, bet verta padaryti, nes iš to galiu kažką išmokti? Ir tokiu būdu džiaugsmas yra prarandamas. Taip pat aš nemanau, kad žmogui būtų įdomu gyventi, jeigu vien tik ilsėtųsi, nes darbas yra prasmingas ir tai mums yra svarbu, bet klausimas, kaip mes tai darom.

JS: Tai iš tiesų labai gražiai prieiname prie to, kad tiek į psichoterapiją, tiek į koučingą kartais gali ateiti žmonės su panašiomis užklausomis. Jeigu mes kalbame apie savivertės klausimus arba misiją, savirealizaciją ir su tuo susijusias problemas. Kai aš pradėjau labai detaliai aiškintis koučingo šaknis, ir suprasti, kaip tie tikslų pasiekimo ir kiti metodai susiformavo, tai radau netgi tokias lenteles. Jose parodytas gražus medis, reiškiantis, kad viso to pradžia kilo nuo neurologijos, dar 1800 m., ir po truputį tas medis plėtėsi į terapiją, į konsultavimą. Ir jeigu neurologija skaičiuoja maždaug 800 metų, tai koučingas yra labai jaunas šio klausimu – vos apie 50 senumo.

Mokslininkas Bekas, vienas iš kognityvinės elgesio terapijos tėvų, irgi buvo laikomas vienas iš koučingo pradininkų. Tai jeigu mes tiesiog atviriau į tai pasižiūrėtumėm, tai pamatytumėme kažkiek panašumų. Buvimas santykyje su žmogumi svarbus tiek psichoterapijoje, tiek koučinge. Sąmoningumo didinimas kuo toliau tuo labiau įgauna vis kitas prasmes…

Žiūrėkite išsamų pokalbį Žmogaus instituto Youtube kanale.