Liūdesys ir gedėjimas. Kas vyksta, kai neleidžiame sau jo jausti?

Giedrės Žalytės įrašas Žmogaus instituto Youtube kanale: “Liūdesys ir gedėjimas. Kas vyksta, kai neleidžiame sau jo jausti?” Kiekvienas savo gyvenime patiriame netekčių ir praradimų, ir tuomet natūralu jausti liūdesį, išgyventi gedėjimą. Kartais tai trunka tam tikrą laiką, o mūsų skubančios kultūros esame nuolat skatinami “versti kitą puslapį”. Kaip atpažinti, jeigu nešiojamės neišgyventą liūdesį ir esame jo veikiami? Kaip padėti sau su juo išbūti, kad iš tikrųjų galėtume gyventi toliau?

Šiandien noriu truputį papasakoti apie liūdesio emociją. Savo kaip psichoterapeutės darbe gana dažnai susiduriu su situacijomis, kuomet paaiškėja, kad žmogus, su kuriuo dirbu – mano klientas ar klientė – nėra išliūdėjęs arba išgedėjęs dėl tam tikrų įvykių, kurie buvo vienais atvejais prieš dešimt metų, kitais kartais prieš dvidešimt metų, ar dar seniau.

Kodėl taip yra? Kodėl taip atsitinka, kad mes daugybę metų nešiojamės neišjaustą ir dėl to nepraeinantį liūdesį? Tikriausiai viena iš priežasčių yra ta, kad liūdėdami mes tampame pažeidžiami.

---

---

Artimųjų paramos svarba

Liūdintis žmogus tampa mažiau pastabus tam, kas vyksta aplinkoje, daugiau susitelkęs į save, į savo išgyvenimus. Jis mažiau gali apsisaugoti ir nuo kažkokių išorinių grėsmių, mažiau gali palaikyti aktyvius santykius su aplinkiniais. Ir iš tikrųjų, kad mes galėtume liūdėti, kad galėtume leisti sau liūdėti, mums labai svarbu jausti saugiems.

Dėl to, kai gyvenime vyksta kažkoks skausmingas įvykis, labiausiai padeda tą įvykį išgyventi ir išliūdėti dėl jo artimųjų parama. Įvykus kažkokiam liūdnam įvykiui, tarkime, mirus artimam žmogui, nutrūkus mums svarbiam santykiui, praradus savo labai mylimą darbą arba jeigu neišsipildė mūsų labai svarbi svajonė, labai svarbu, ar tuo metu mes turime į ką atsiremti, kad galėtume leisti sau liūdėti. Ir tie žmonės, į kuriuos mes galim atsiremti, gali būti mūsų artimieji, galime būti ir mes patys, jeigu jaučiame, kad turime tą vidinę atramą, kad galime patys sau ta atrama pabūti.

Jeigu taip nėra, jeigu jaučiame, kad nepaisant to, jog įvyko mums tikrai skausmingas įvykis, negalime leisti sau liūdėti (pavyzdžiui, matome, kad jeigu liūdėsime, bus dar sunkiau kitiems ir, beje, taip labai dažnai nutinka, kad liūdnas įvykis paveikia visą šeimą arba visą grupę žmonių), nenorėdami vieni kitų apsunkinti savo liūdesiu, pradeda jį slėpti, pradeda sutelkti dėmesį į darbą, į veiklą, ar daryti kažkokius tai dalykus, nukreipiant dėmesį nuo savo skausmo. Ir taip liūdesys gali savotiškai užsikonservuoti, išbūti, išlikti kažkur nustumtas į užribius mūsų viduje daugybę metų.

Kam mums reikia išliūdėti, išgedėti?

Dėl to kartais taip nutinka, kad jeigu žmogus, nepaisant kad praėjo daugybė metų, pasijunta pakankamai saugus ar su savo partneriu, ar su savo draugais kažkokiame santykyje, ar pats viduje tampa tiek brandus, kad nebebijo savo liūdesio, gali išliūdėti dėl įvykių, kurie įvyko tikrai seniai.

Kam mums reikia išliūdėti, išgedėti? Iš tikrųjų tam, kad galėtume palikti tuos įvykius praeityje ir judėti toliau. Žmonių smegenys yra sukurtos taip, kad mes galėtume prisirišti. Mūsų emocinės smegenys padaro, kad su savo artimais, savo svarbiais žmonėmis mes susisaistom stipriais emociniais ryšiais. Ir tai reiškia, kad kai mes tuos ryšius patiriame, kai galime juos turėti, jaučiame daug teigiamų jausmų, jaučiamės laimingi, jaučiamės priimti, suprasti, stiprūs. Ir atvirkšiai, kai mes netenkame žmogaus, prie kurio buvome prisirišę, mums skauda.

Lygiai taip pat kaip skauda ne fiziškai o emociškai, bet iš esmės skauda taip pat, kaip susižeidus savo kūną. Tarkime, jeigu mes susižeidžiame arba susergame kažkokia liga, mums dažnai skauda vieną arba kitą kūno vietą. Ir tas skausmas turi savo funkciją. Jis mums praneša, kad kažkas įvyko. Jis mus sulaiko, pavyzdžiui, nuo tos vietos judinimo, kad mes jos dar labiau nepažeistume.

Ir kuomet mūsų skaudama vieta sugyja, kuomet mes pasveikstame, skausmas praeina ir tas skausmo praėjimas mums yra kaip žinutė, kad gyjimo procesas baigėsi ir mes galime toliau judinti tą kūno vietą. Ji yra sveika, ji gali funkcionuoti taip kaip seniau.

Panašiai vyksta ir su netektimi, praradus mums svarbius santykius, mėgiamą veiklą, netgi mylimo gyvūno netektis gali sukelti panašų skausmą. Dėl to, kad mes buvome prisirišę ar prie žmogaus, ar prie gyvūno, ar prie savo darbo ir kuomet mums tenka atsisveikinti su tuo, prie ko buvome prisirišę, kyla liūdesys. Liūdesys yra kaip emocinis skausmas, kaip minėjau, tarsi fizinio skausmo analogas.

Ir jeigu mes leidžiame liūdesiui dirbti savo darbą, per tam tikrą laiką jis mums padeda prisitaikyti prie pakitusios situacijos. Jeigu mes savo liūdesio neblokuojame, leidžiame sau jį jausti, per tam tikrą laiką mūsų smegenys ir mūsų psichika prisitaiko prie to, kad mūsų gyvenime nebeliko kažkokio žmogaus, nebeliko kažkokio užsiėmimo, gyvūno, kurį mes mylėjome ir po truputį, kai mes prisitaikome, tą vietą galime leisti užimti kitam žmogui, kitam užsėmimui, kitam gyvūnui ar bet kokiam kitam savo prieraišumo objektui.

Kai liūdesio procesas sutrinka

Ypač jeigu mes esame vaikai ir tuo metu patiriame netektį, ypatingai labai svarbu, kiek mūsų artimieji, suaugę artimieji galėjo mums sudaryti sąlygas išliūdėti, išgedėti ir iš tikrųjų leisti tam skausmui būti ir praeiti.

Bet taip pat ir suaugusiame amžiuje, jeigu taip nutinka, kad mes labai saugome savo aplinką – pavyzdžiui, nuo savo skausmo – tuo metu visas šitas procesas sutrinka. Viena vertus užsiblokuoja skausmas, emocinis skausmas, kentėjimas, liūdėjimas. Deja, kartais to pasekmės būna tokios, kad gyvenimas nebesiklosto, nežingsniuoja toliau ir lieka toje netekties vietoje. Kadangi mes dėl jos nesame išgedėję, negali atsirasti kiti dalykai.

Kaip tai atrodo praktiškai? Jeigu, pavyzdžiui, mes netekome mums svarbaus žmogaus ir gedėjimo procesas komplikavosi, užsiblokavo, tikėtina, kad mes negalėsime leisti toje vietoje atsirasti kitam žmogui. Jeigu moteris neišgedėjo dėl vyro mirties arba dėl skyrybų, ji gali dešimt ar dvidešimt metų neleisti, kad to mirusio arba išėjusio vyro vietoje atsirastų kitas žmogus.

Kuomet netenkame vaiko – tai yra turbūt pats sunkiausias gedėjimas, kokį žmogus gali išgyventi – gedėjimas komplikuojasi tikrai stipriai, ir galime susidurti su tokiomis situacijomis, kuomet po tos mirties praeina dvidešimt metų, bet to vaiko kambarys atrodo lygiai taip pat kaip tuomet, kai jis buvo gyvas. Ir tai rodo, kad gedėjimo procesas nevyko, galbūt dabar taip pat nevyksta ir tuo pačiu gyvenimas neteka į priekį.

Neišgedėto liūdesio ženklai

Dėl to liūdesys, jeigu mes leidžiame jam dirbti savo darbą, jis tarsi padeda mums atsisveikinti su tuo, ko netekome ir kartu padaro vietos naujiems dalykams mūsų gyvenime. Mes leidžiame sau įsisąmoninti atsiradusią tuštumą dėl to, kad kažko netekome, leidžiame sau išgyventi skausmą dėl tos tuštumos atsiradimo. Ir tuomet, kai tas skausmas atlieka savo darbą, pamažu tos tuštumos vietoje gali pradėti pildytis kiti dalykai.

Kas rodo, kad galbūt esame dėl kažko neišliūdėję, neišgedėję? Pagalvokime, ar yra buvę kažkokių liūdnų mūsų gyvenimo epizodų, apie kuriuos mums nesinori galvoti, nesinori prisiminti, kad jie buvo, nesinori, kad kiti žmonės apie tai kalbėtų, nesinori, kad kiti žmonės kalbėtų apie panašius savo išgyvenimus?

Jeigu taip yra, tikėtina, kad mes nesame išgyvenę savo liūdesio, savo skausmo susijusio su šita netektimi ir savotiškai nešamės jį kaip nešulį, nes tas neišgedėtas skausmas keliauja kartu su mumis ir gali keliauti kartu su mumis kaip savotiškas nešulys.

Taip pat, jeigu tai buvo žmogus, kurio mes netekome, gali būti, kad mums nelabai norisi apie jį galvoti, nors jis mums buvo labai svarbus, nelabai norisi lankyti kapą arba prižiūrėti. Arba atvirkščiai – būna kartais, kad žmonės labai dažnai lanko kapą net ir praėjus daugybei metų ir tai vėlgi gali rodyti, kad mes nesame to žmogaus savotiškai paleidę, nesame leidę jam ar jai išeiti iš mūsų gyvenimo. Esame prie jo prisirišę taip tarsi jis būtų gyvas ir tuomet vėl šitas mūsų prisirišimas prie jau išėjusio žmogus mums gali neleisti prisirišti prie naujų žmonių, kurie yra šalia mūsų.

4-ios gedėjimo užduotys

William Worden išskiria vadinamas keturias gedėjimo užduotis. Čia jis labiausiai kalba apie gedėjimą dėl žmonių, bet taip pat jį galima pritaikyti ir kito tipo gedėjimams ir aš duosiu pavyzdžių, kaip tai gali atrodyti. Mes galime tiesiog pasigalvoti, kad jeigu galbūt turėjome neišgedėtų netekčių savo patirtyje, kiek esame atlikę šias gedėjimo užduotis.

Jos nebūtinai atliekamos eilės tvarka ir jeigu gedėjimo procesas yra atliktas, tai visos tos keturios užduotys paprastai būna didžiąja dalimi atliktos ir žmogus tiesiog pats jaučia, kad yra atlikęs šitas užduotis.

Pirmoji užduotis

Pirmoji užduotis yra pripažinti netekties realumą, pripažinti, kad aš iš tikrųjų patyriau praradimą vienu ar kitu būdu: netekau artimo žmogaus, artimas žmogus mirė, įvyko skyrybos, netekau savo labai mėgstamo darbo arba netekau sveikatos (beje, rimta liga, ypač lėtinė liga taip pat dažnai sukelia stiprų liūdesį ir vyksta toks pat gedėjimo procesas, kuomet žmogus netenka sveikatos, kokią turėjo iki prasidedant ligai). Dėl to atsirado tam tikri apribojimai mano gyvenime,

Ar mes pripažįstame netekties realybę? Iš savo klientų esu girdėjusi, kai žmonės vengia pasakyti ir garsiai įvardinti “mano vyrui vėžys” arba “mano žmonai debetas” ar dar kažkas, nes atrodo, kad kol nepasakys to sakinio, tai kaip ir to realiai dar nebus, o jeigu jau pripažins, pasakys tą sakinį, tai tada savotiškai tas faktas jau bus realus ir aš jį pripažinsiu. Tai čia mes kalbame apie tos skausmingos realybės pripažinimą.

Antroji užduotis

Kita svarbi užduotis yra išgyventi su tuo kylantį skausmą, išgyventi vienokios arba kitokios netekties skausmą ir dažniausiai tai yra procesas. Mes žinome, kad tradiciškai labai artimo žmogaus išgedėjimui yra skiriama maždaug apie metus. Tai yra procesas, jis negali įvykti greitai. Niekaip mes negalime padaryti taip, kad netekus labai svarbių santykių, patyrus skyrybas, mirties atveju, kad visa tai išgedėtume per savaitę arba per dvi.

Tiesiog mes nesame sutverti tokiam greitam išgedėjimui. Žmogus ir prisiriša prie kito žmogaus ne per savaitę, todėl ir paleidžia, ir išgedi ne per savaitę ir ne per mėnesį. Tai yra gana lėtas procesas, trunkantis ne vieną mėnesį.

Trečioji užduotis

Trečioji užduotis yra prisitaikyti prie gyvenimo, kuriame jau nėra to, ko netekome. T.y. adaptuotis prie naujos realybės ir tai irgi yra laipsniškas procesas, kuomet, kaip kalbėjau, tą vakuumą, kuris atsirado mūsų gyvenime dėl to, ko netekome, pamažu užpildo kiti dalykai. Ir šita užduotis taip pat užtrunka laiko, kol mes įsileidžiame kažkokį naują žmogų, naują užsiėmimą į savo gyvenimą, kažkokiu būdu transformuojame savo svajonę, supratę, kad pirmo jos varianto negalėsime įgyvendinti ir pan.

Ketvirtoji užduotis

Ir ketvirtoji užduotis yra kitokio santykio su tuo ko netekome sukūrimas. Ką tai reiškia? Jeigu, tarkime, mirė mums labai svarbus žmogus, kuris daug mums reiškė gyvenime, kol buvo gyvas, tai natūraliai po to, kai mes išgyvename netiekties skausmą, mes galime turėti kitokį, pakitusį santykį su mirusiu žmogum.

Jeigu, tarkime, aš turėjau senelį, kurį labai mylėjau ir jo netekau, ir išgyvenau netiekties skausmą. Kai gedėjimo laikotarpis baigėsi, mano netiekties skausmas po truputį praeina ir tuomet aš galiu prisiminti visokius linksmus išgyvenimus su seneliu, smagias akimirkas, kas man būdavo maloniausia būnant kartu su juo, ko jis mane mokė, kuo jis praturtino mano gyvenimą.

Senelis tuo metu pilnai lieka mano gyvenimo dalis, tik jis negali būti mano gyvenimo centre, dėl to, kad jo nebėra gyvo ir tą centrinę vietą užima kažkas kitas, bet jis lieka mano gyvenime. Po to, kai aš išgedžiu, kai nebelieka to skausmo, man nebereikia stengtis negalvoti apie senelį, kad nebūtų liūdna. Atvirkščiai, aš galiu kiek noriu apie jį galvoti, jeigu noriu, jeigu man sunku, galiu mintyse su juo pasikalbėti, galiu paklausti jo patarimo. Visa tai rodo, kad gedėjimo darbas didžiąja dalimi yra padarytas.

Neišsipildžiusių svajonių išgedėjimas

Galime taip pat visai tai pritaikyti ir kalbant apie neišsipildžiusias mūsų svajones. Pavyzdžiui, tenka susidurti su žmonėmis, kurie irgi išgyvena gedėjimo procesą dėl to, kad labai norėjo turėti vaikų ir pasiekia tą amžių, tą ribą, kuomet supranta, kad to jau nebebus. Visa realybė sako, kad praėjo tas laikas, kada buvo galima turėti vaikų, kad ir kaip žmogus jų norėjo.

Ir vėlgi vyksta panašus procesas. Žmogui tenka pripažinti netekties skausmą, netekties faktą, išgyventi skausmą dėl to, kad ši svajonė neišsipildė, kad ji savotiškai mirė. Ir tokiu pavidalu, kokiu žmogus įsivaizdavo, negalės išsipildyti. Bet tuo metu, kai mes priimame tai, kad to pradinio varianto, tarsi A varianto įgyventinti mes jau nebegalime, dažnai gali būti, kad svajonė taip pat kaip tas išėjęs žmogus, gali tapti mūsų gyvenimo dalimi, tik kiek kitaip. Svajonė lygiai tokiu pačiu būdu gali transformuotis.

Jeigu mes pripažįstame tai, ko netekome, kad kažkokiu aspektu netekome, kalbant apie tuos pačius vaikus, žmonės kartais pasirenka turėti su jais kažkokius kitokius ryšius: turėti krikšto vaikų, savanoriauti kažkokioje įstaigoje, susijusioje su vaikais. Mes galime, jeigu leidžiame sau išgedėti, transformuoti įvairias savo netektis ir leisti sau adaptuotis prie gyvenimo be to, ko neliko, ir kartu realizuoti tas galimybes, kurios tebėra.

Paleisti mirusias galimybes, palaidoti jas savotiškai ir išgedėti, kad ir kas tai būtų tam, kad galėtume toliau realizuoti galimybes, kurios yra aplink mus dabar.

Skaitykite kitus straipsnius temoje: Liūdesys