Dvasingumo svarba žmogaus gyvenime: katalikiško dvasingumo pavyzdžiai ir mokslinių tyrimų įžvalgos

---

Šiuolaikinis pasaulis, kupinas technologijų ir greitai besikeičiančių vertybių, vis labiau skatina žmogų ieškoti gilesnės prasmės ir dvasinio ryšio. Materialūs tikslai ir kasdienės įtampos dažnai nepalieka vietos vidiniam tobulėjimui. Dvasingumas šiame kontekste tampa būdu susigrąžinti vidinę ramybę ir rasti giluminį ryšį su savimi, kitais ir, jei žmogus tiki, su Dievu. Katalikiško dvasingumo tradicija, paremta šventųjų gyvenimo pavyzdžiais, siūlo vertybėmis grįstą dvasinį kelią, per kurį žmogus gali siekti harmonijos, prasmės ir meilės artimui. Be to, moksliniai tyrimai patvirtina, kad dvasingumas gali turėti reikšmingą teigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai (Balboni, 2022; Rura, 2022).

Šiandien dvasingumas tampa ne tik dvasinio augimo, bet ir terapinio gydymo dalimi. Vis daugiau psichoterapeutų įvertina dvasingumo poveikį emocinei ir psichologinei sveikatai, nes šis vidinis ryšys gali suteikti pacientams stiprybės, padėti susidoroti su psichologiniais iššūkiais ir stiprinti psichinę pusiausvyrą. Šiame straipsnyje aptariamas katalikiško dvasingumo vaidmuo, paremtas šventųjų gyvenimo pavyzdžiais, taip pat pateikiama mokslinių tyrimų įžvalgų apie dvasingumo naudą sveikatai ir psichologinei gerovei bei kaip dvasingumas gali būti integruotas į psichoterapijos procesą, kokį vaidmenį atlieka psichoterapeutas ir kodėl dvasingumas dažnai padeda pacientams įveikti sunkumus.

Kas yra dvasingumas?

Dvasingumas – tai siekis surasti prasmę ir harmoningą ryšį su savimi ir pasauliu. Tai nėra vien religija ar tikėjimo sistema, bet ir vidinė būsena, leidžianti žmogui rasti džiaugsmą, viltį bei vidinį stabilumą. Šv. Ignacas Lojola, jėzuitų ordino įkūrėjas, dvasingumą apibūdino kaip kasdienį Dievo ieškojimą, „kontempliaciją veikloje“, kuri leidžia žmogui įprastus darbus atlikti su giliu vidiniu sąmoningumu ir prasmingumo jausmu. Toks požiūris skatina rasti Dievą visuose dalykuose – tiek maldoje, tiek paprastuose kasdieniuose įvykiuose, ugdant žmogų ir stiprinant jo dvasinę pusiausvyrą​.​

Mokslininkai dvasingumą apibūdina kaip transcendentinį ryšį, siekiantį peržengti materialumą ir pasiekti aukštesnį sąmoningumo lygį. Pasak tyrėjų, dvasingumas padeda žmonėms susikurti kryptį ir prasmę, leidžiančią išgyventi sunkumus. Psichologas Pargamentas (2013) teigia, kad dvasingumas nėra vien malda ar meditacija, bet ir vidinė stiprybė, padedanti žmogui rasti atsparumą ir tikslo jausmą​.

Dvasingumo įtaka sveikatai ir psichinei gerovei

Dvasingumo poveikis sveikatai yra patvirtintas įvairiais moksliniais tyrimais. Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos atliktas tyrimas atskleidė, kad žmonės, kurie aktyviai dalyvauja dvasinėse praktikose, pvz., lanko bažnyčią arba priklauso dvasinėms bendruomenėms, patiria mažesnę depresijos, nerimo ir priklausomybės riziką. Tokie asmenys dažniau gyvena ilgiau, jų emocinė būsena stabilesnė, o vidinis pasitenkinimas aukštesnis. Šie tyrimai parodo, kad dvasingumo integracija į sveikatos priežiūrą gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, suteikdama jiems papildomą paramą sunkiais laikais​ (Balboni, 2022; Rura, 2022).

Dvasingumas atlieka svarbų vaidmenį psichinėje sveikatoje, ypač padėdamas žmonėms įveikti priklausomybes. Anoniminių alkoholikų 12 žingsnių modelis yra vienas iš pavyzdžių, kaip dvasingumas tampa svarbia priklausomybių gydymo dalimi. Ši programa remiasi dvasiniais principais, kurie padeda žmogui stiprinti savo valią, rasti prasmę ir stiprybę bei įveikti priklausomybės iššūkius​ (Salicru, 2022).

Katalikiško dvasingumo pavyzdžiai: šventųjų įkvepianti įtaka

Katalikiškas dvasingumas remiasi šventųjų gyvenimo pavyzdžiais, kurie savo kasdiene veikla ir vidine stiprybe įrodė, kaip tikėjimas ir meilė Dievui gali padėti gyventi prasmingą gyvenimą. Šv. Pranciškus Asyžietis yra ryškus katalikiško dvasingumo simbolis, kuris atsisakė materialinių vertybių, kad galėtų gyventi paprastą gyvenimą tarp vargšų. Jo gyvenimo būdas moko, kad tikroji dvasingumo esmė slypi nuolankiame santykyje su Dievu, kitais ir pasauliu, kurioje dominuoja gailestingumas, paprastumas ir meilė​.

Šv. Motina Teresė, kuri pasirinko padėti labiausiai kenčiantiems, atskleidė, kaip dvasingumas gali būti išreiškiamas per tarnystę. Jos veikla su vargšais ir sergančiaisiais tapo įkvepiančiu pavyzdžiu, rodant, kad dvasingumas nėra vien vidinė patirtis, bet aktyvus veikimas iš meilės artimui. Šis požiūris parodo, kad dvasingumas yra realus būdas kurti prasmingą ryšį su kitais ir tarnauti bendruomenei​.

Ignaciškasis dvasingumas: Dievo ieškojimas kasdienybėje

Ignaciškasis dvasingumas, kurį sukūrė Šv. Ignacas Lojola (1491-1556) – jėzuitų ordino įkūrėjas, yra ypatingas savo dvasinių pratimų sistema, kuri padeda žmonėms ugdyti dvasinį sąmoningumą. Ignaco sukurti dvasiniai pratimai skatina asmenį kasdien stebėti savo vidinius jausmus ir motyvus, kad jis galėtų atskirti Dievo valią nuo savo asmeninių troškimų. Šis požiūris ne tik padeda siekti dvasingumo, bet ir stiprina žmogaus gebėjimą valdyti emocijas bei priimti sudėtingus sprendimus.

Šv. Ignacas pabrėžė „vidinę laisvę“ – neprisirišimą nei prie išorinių pasiekimų, nei prie nesėkmių, leidžiantį žmogui išlikti dvasiniame balanse nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių. Šis požiūris tampa aktualus, nes, kaip parodė moksliniai tyrimai, dvasingumo praktikos padeda žmonėms geriau įveikti kasdienybės iššūkius, mažina stresą ir stiprina emocinę atsparumą​ (Niemiecas, Ruso-Netzer, Pargamentas, 2020).​

Šv. Hildegarda Bingenietė: dvasingumo ir gydymo sąsajos

Šv. Hildegarda Bingenietė (1098-1179), viduramžių mistikė, teologė ir gydytoja, daug prisidėjo prie dvasingumo ir sveikatos sąsajų suvokimo. Jos veikaluose „Physica“ ir „Causae et Curae“ aptariama sveikata kaip visuminis fenomenas, kuriame kūnas, siela ir dvasia yra glaudžiai susiję. Šv. Hildegarda pabrėžė, kad kūno ir sielos darna yra būtina žmogaus gerovei, o liga dažnai kyla dėl šio ryšio sutrikimo. Ji teigė, kad tik subalansavus kūno ir dvasios poreikius galima pasiekti tikrąją sveikatą​.

Šv. Hildegardos filosofija buvo grįsta „viriditas“, arba gyvybingumo teorija. „Viriditas“ reiškia gyvybinę jėgą, kurią Dievas suteikė visiems savo kūriniams, o gamta laikoma Dievo dovanota priemone, skirta palaikyti žmogaus sveikatą. Ji laikėsi požiūrio, kad žmogus gali atkurti savo sveikatą ir vidinę harmoniją per glaudų ryšį su gamta ir dvasingumo praktiką. Šis požiūris į sveikatą ir dvasinį ryšį su Dievo kūrinija iliustruoja holistinę dvasingumo reikšmę: kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ne tik padeda įveikti ligas, bet ir skatina žmogų augti dvasiniuose ieškojimuose​.

Dvasingumo praktika kasdieniame gyvenime

Dvasingumo praktikos gali būti naudingos ir paprastos kasdieniame gyvenime. Paprasti veiksmai, kaip dėkingumo išreiškimas, kasdienė malda, atjautos ugdymas ar meditacija, padeda stiprinti emocinę pusiausvyrą, mažina stresą ir ugdo dvasinį atsparumą. Naujausi tyrimai rodo, kad tokie veiksmai, kaip dėkingumo užrašų rašymas ar džiaugsmo praktikavimas, gali reikšmingai pagerinti emocinę savijautą. Tai leidžia žmogui tapti dvasiškai stipresniu ir geriau susidoroti su iššūkiais​.

Dvasingumo ir psichoterapijos ryšys

Dvasingumo ir psichoterapijos ryšys tampa vis svarbesne tyrimų sritimi, ypač kalbant apie psichologinį atsparumą, prasmės ir tikslo jausmą gyvenime. Dvasingumas padeda pacientams ieškoti giluminės prasmės jų gyvenimo įvykiuose ir iššūkiuose, todėl daugelis psichoterapeutų, integruoja dvasingumą į terapinį procesą. Šiuo požiūriu dvasingumas gali būti suprantamas kaip vidinė stiprybė ir emocinis stabilizatorius, leidžiantis pacientams rasti atsakymus į gilius egzistencinius klausimus​.

Moksliniai tyrimai rodo, kad dvasingumas yra naudingas psichoterapijoje, nes suteikia prasmės jausmą ir stiprina emocinį atsparumą (Hartelohas, 2024). Pavyzdžiui, schemų terapijoje, dvasingumas gali būti naudojamas kaip terapinis įrankis, padedantis klientams atrasti asmeninį tikslą ir vertybes. Tai padeda jiems suvokti, kad gyvenimo iššūkiai nėra beprasmiai, o gali būti kelias į vidinį augimą. Tyrimai taip pat rodo, kad dvasingumas padeda žmonėms įveikti nerimą, depresiją ir netgi priklausomybes, nes jis sukuria stabilumo ir atsakomybės jausmą​.

Kaip psichoterapeutas gali padėti integruoti dvasingumą?

Psichoterapeutai gali padėti pacientams tyrinėti dvasinius aspektus ir integruoti juos į gydymą per meditaciją, savirefleksiją bei dvasingumo grupes. Tokie užsiėmimai skatina pacientus atrasti prasmę savo patirtyse, suteikia emocinę paramą ir padeda palaikyti ryšį su bendruomene. Pavyzdžiui, psichoterapijos grupės, skirtos pacientams su sunkiomis psichikos ligomis, leidžia dalyviams nagrinėti dvasinius klausimus, išreikšti savo vertybes ir rasti emocinį stabilumą. Šis požiūris parodo, kad dvasingumas terapijoje suteikia prasmės jausmą, atveria kelius į asmeninį tikslą ir gilina dvasinį augimą​ (Mohr, 2011; Knegtering ir kt. 2024).

Praktiniu požiūriu, terapeutai gali pasiūlyti refleksijos ar meditacijos pratimus, kurie padėtų pacientams įsitraukti į savęs pažinimą, išgryninti vertybes ir iš naujo įvertinti gyvenimo tikslus. Tai gali apimti dvasinį dienoraštį, meditacijas ar maldas, kurios skatina emocinę pusiausvyrą ir vidinę ramybę. 

Psichoterapeutai taip pat gali padėti pacientams integruoti dvasinius įsitikinimus ir vertybes į jų kasdienį gyvenimą, skatindami savistabą ir empatiją. Pavyzdžiui, psichoterapijoje naudojami dvasingumo elementai gali padėti pacientams ugdyti dėkingumą ir atleidimą, kurie yra esminiai emocinės pusiausvyros ir gerovės komponentai​.

Ar dvasingumas padeda psichoterapijai?

Dvasingumas dažnai prisideda prie terapinio proceso, nes padeda pacientams išlaikyti vidinę stiprybę sunkiais gyvenimo momentais. Dvasinės praktikos, tokios kaip malda, meditacija, dėkingumo išreiškimas ir sąmoningumas, skatina gilų savęs suvokimą, kuris būtinas psichologiniam atsparumui ir sveikimui. Šios praktikos suteikia pacientams jausmą, kad jie nėra vieni ir kad jų gyvenimo iššūkiai turi prasmę, todėl jie lengviau įveikia psichologinius barjerus ir atveria kelią vidiniam gydymui.

Dvasingumo integracija į psichoterapiją taip pat padeda ugdyti tokias vertybes kaip tikėjimas, viltis, meilė, atjauta, nuolankumas ir supratingumas. Dėl šių bruožų pacientai geba ne tik susidoroti su asmeninėmis problemomis, bet ir išlaikyti sveiką ryšį su aplinkiniais. Taigi, dvasingumas ne tik skatina asmeninį augimą, bet ir gerina bendrą paciento psichinę būklę bei gyvenimo kokybę​.

Išvados

Dvasingumas yra vertingas psichoterapijos papildinys, padedantis pacientams atrasti prasmę ir stiprybę. Dvasingumo integravimas į terapinį procesą skatina žmonių dvasinį ir emocinį atsparumą, suteikia stabilumo ir suteikia galimybę giliau suvokti savo gyvenimo prasmę. Psichoterapeutas, integruojantis dvasingumą, padeda pacientui atrasti vidinę stiprybę ir gauti gilų emocinį palaikymą, o tai ypač naudinga ilgalaikiam gydymui ir gyvenimo pilnatvei​.

Apibendrinant, dvasingumas yra ne tik abstrakti dvasinė praktika, bet ir galingas įrankis, padedantis rasti gyvenimo prasmę ir vidinę ramybę. Katalikiškas dvasingumas, pagrįstas šventųjų gyvenimu, rodo, kaip tikėjimas Dievu gali padėti žmogui tobulėti. Straipsnyje paminėti šventieji, Šv. Ignacas Lojola, Šv. Pranciškus Asyžietis, Šv. Motina Teresė ir Šv. Hildegarda Bingenietė, kiekvienas savaip perteikė dvasingumo esmę: per kasdienį Dievo ieškojimą, paprastumą, tarnystę kitiems ar harmoniją su gamta. Šventųjų gyvenimo pamokos skatina mus matyti dvasingumą kaip gyvenimo dalį, o moksliniai tyrimai patvirtina, kad dvasingumas padeda mažinti stresą, stiprina psichinę sveikatą ir teigiamai veikia gyvenimo kokybę​.

Taigi, dvasingumo praktikos tampa galingu įrankiu kiekvieno iš mūsų gyvenime, skatinančiu siekti aukštesnės gyvenimo prasmės ir džiaugsmo.

Psichologė – psichoterapeutė Jolanta Budzinauskienė

Skaitykite kitus straipsnius temoje: Dvasingumas

Žmogaus instituto turinys Youtube kanale.