Dopaminas. Pusiausvyra tarp malonumo ir priklausomybės
Dopaminas ir balansas tarp malonumo ir priklausomybių | Gydytojos – psichoterapeutės Neringos Rogalskytės, vaikų psichiatro Gintauto Narmonto ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Pusiausvyros paieška gausos ir piktnaudžiavimo amžiuje, pagal knygą „Dopamino tauta“, kuris vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Straipsnio temos
Tarp malonumo jausmo ir priklausomybės
Julius Neverauskas: Sveiki, prisijungę. Šį vakarą mes kalbame apie tai, kas valdo mūsų gyvenimus? T.y. apie malonumus, kurie yra labai tampriai susiję su priklausomybėmis. Pokalbyje dalyvauja gydytojai Neringa Rogalskytė ir Gintautas Narmontas. Taip pat noriu priminti, kad diskusijoje remsimės populiaria ir gerai pasaulyje žinoma knyga “Dopamino tauta”, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą ir prieiname mūsų skaitytojams.
Šia knygą visuomet siūlau žmonėms, kurie jaučia turintys polinkį malonumų ieškojimui, polinkį priklausomybėms, polinkį valgymo sutrikimams ir pan. Ji tikrai gali būti labai naudinga.
Neringa, gal tu galėtum pradėti ir mums įrodyti ir pasakyti, kodėl yra svarbu kalbėti apie tai, kas yra priklausomybės?
Neringa Rogalskytė: Tikrai pasistengsiu įrodyti, bet man atrodo, kad ši tema yra svarbi dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, mes visi vienaip ar kitaip kiekvieną dieną grumiamės su pagundomis, su žalingais įpračiais, su pertekliniu vartojimu ir piknaudžiavimu. Antra, tai bet koks malonumą teikaintis ir dopaminą smegenyse gausinantis elgesys ar medžiaga gali paskatinti piknaudžiavimą.
Tai nėra atskirų žmogų silpnybė ar valios stoka. Tai yra mūsų biologija. Mums visiems tai būdinga ir visi esame tam imlūs.
Ir trečias labai svarbus dalykas, tarsi apjungiantis du pirmuosius, yra tai, kad anksčiau, kai gyvenome stygiaus laikais, malonumai ir gausa nebuvo taip lengvai prieinamas dalykas.
Lengvai pasiekiama gausa ir įvairovė
Bet dabar gyvename tokioje aplinkoje, kurioje malonumai pasiekiami labai lengvai ir greitai, įdedant minimaliai pastangų. Tokioje aplinkoje gebėti nepiknaudžiauti, turint piknaudžiavimui palankią biologiją, yra gena nemenkas iššūkis. Ir mes, manau, visi esame patyrę tą jausmą, kai labai traukia dar viena šokolado plytelė, kai galbūt nenumaldomai norime pažiūrėti dar vieną serialo seriją, kai norisi dar dešimt minučių pabūti Instagram’e ir jei dar nesame atradę to tikrojo savojo “narkotiko”, tai, manau, jį visgi labai lengvai ir greitai šiais laikais galima atrasti.
Stygių mes pakeitėme gausa ir įvairove. Netgi, sakyčiau, pertekline gausa, t. y. turime visko: maisto, alkoholio, vaistų, telefonų, drabužių, socialinių medijų, “laikų”, ko tik norime. Ir ne tik, kad turime šių visų dalykų gausą, bet turime labai lengvą prieigą prie jų.
Dabar apsipirkinėti mes galime neišėję iš namų. Skanaus maisto užsisakyti galime taip pat vos keliais telefono mygtukais. Serialus Netflix’e, vaizdo įrašus YouTube’e galime žiūrėti ir rinktis tarsi iš neišsiamiamos skrynios. Ir mes šiai dienai tikrai žinome, kad vienas iš didžiausių rizikos veiksnių įgyti priklausomybę, yra lengva prieiga. Ir kuo lengviau prieiti ir pasiekti tam tikrus dalykus, tuo mes, tikėtina, būsime labiau linkę juos išbandyti.
O kuo mes daugiau bandysime, tuo, tikėtina, bus didesnis šansas, kad mes greičiau užkibsime. Ir neatsispyrus šiems geismams vartoti, susiformuoja tie vadinamieji žalingi įpročiai. O tarp žalingų įpročių ir priklausomybių sąvokų praktiškai galime dėti lygybės ženklą.
Žalingi įpročiai = priklausomybės
Tai nuolatinis arba dažniausiai epizodinėm bangom kylantis neįveikiamas potraukis vartoti tam tikrą medžiagą arba vienaip ar kitaip elgtis. Ir labai svarbus momentas yra, kad visa tai vyksta nekreipiant dėmesio į sau ar kitiems daromą žalą. Taigi toks galbūt pradžiai būtų apibrėžimas ir trumpa įžanga.
JN: Dėkui labai, Neringa. Aš tiesiog atkreipiu dėmesį, kad šita gausa atsiranda dėl verslo ir jo mokėjimo kurti mums tą gausą ir įtraukti mus į priklausomybes. Gebėjimo mums duoti stimulų, apdovanojimų ir mus skatinti pirkti. Ir man tenka daug dirbti su verslininkais ir aš matau, kaip jie tampa priklausomi nuo savo sėkmės. Jie tampa priklausomi nuo savo gebėjimo kurti priklausomybes.
Jie galvoja vis naujus būdus uždirbti pinigus. Ir tie visi nauji būdai yra tenkinant mūsų priklausomybes ir malonumų poreikį. Kaunasi visi, o mes atsiduriame priklausomybės rate. Ir verslas priklausomas, ir versininkai priklausomi, ir mes priklausomi nuo verslo. Ir visi drauge sukamės tame rate.
Ir būtent Anna Lembke iškelia mintį – ką mes matome klinikinėje praktikoje – kad malonumas ir skausmas yra susiję. Neatsiejamai susiję. Ir galbūt tuomet, Neringa, dar šiek tiek pakalbėkime apie malonumo ir skausmo santykį bei ryšį.
Malonumas vs skausmas
Išties Anna savo knygoje “Dopamino tauta” tikrai labai gražiai iškelia mintį, kodėl mes esame šiais įvairiapusės pažangos laikais (technologinės, medicininės…) esame nelaimingesni negu kada nors anksčiau. Ir ji taip pat į šį klausimą gražiai atsako, kad galbūt tokie nelaimingi esame todėl, kad visomis galiomis stengiamės tokiais nebūti. Ir man atrodo, kad tikrai laimės siekis šiais laikais tapo tarsi elgesio norma.
Ir iš ties visais kanalais tiesiogiai ir netiesiogiai dabar transliuojamos žinutės, kad turime daryti viską, kad būtume laimingais. O jeigu tokie nesame arba nesiekėme tokiais būti, tai vadinasi, kažkas su mumis vėl negerai. Bet mes jau žinome, kad žmogaus gyvenime viskas įskaičiuota, ne tik buvimas laimingu.
Atsisakydami arba vengdami tam tikrų gyvenimo komponentų, būsenų, išgyvenimų, mes stipriai išsibalansuojame. Ir tas mūsų begalinis noras gyventi be diskomforto (diskomforto plačiąja prasme, tiek emocinio, tiek fizinio), jo sukuria tik dar daugiau. Kaip tą paaiškinti iš neuromokslo perspektyvos?
Neuromediatorius dopaminas. Laikinas diskomfortas
Kai kalbame apie malonumą, motyvaciją ir apdovanojimus, jų siekimą, mes negalime nepaminėti neuromediatoriaus dopamino. Būtent jis šiuose procesuose griežia pirmuoju smuiku. Ir dopaminas yra bet kokios priklausomybės pagrindas. Tai yra, kuo daugiau ir greičiau jo išsiskiria už atlygį atsakingose smegenų srityse, tuo stipriau mes trokštame pakartoti tą potyrį.
Praeitame amžiuje įvyko dar vienas labai svarbus atradimas, kad skausmo ir malonumo centai žmogaus smegenyse yra toje pačioje dalyje, labai arti vienas kito. Ir tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl mes jaučiame malonumą, kai valgome labai aištrų maistą.
Ir tai yra du priešingi poliai, tarp kurių organizmas tikrai labai uoliai dirba, kad įsivyrautų pusiausvyra. Kaip gi ta pusiausvyra gali atrodyti? Pabandykite įsivaizduoti savo smegenyse esant tarsi kokį svertą. Jo viduryje yra atramos taškas ir kai mes kažkuo mėgaujamės, mūsų smegenyse išsiskiria dopaminas ir tas svertas nusvyra į malonumo pusę.
Kuo stipriau mes kažkuo mėgaujamės, tuo stipriau jis svyra į malonumo pusę. Tačiau gamta visada nori išlaikyti balansą. Kiekvieną kartą svertui nusvirus į malonumo pusę, įsijungia tikrai galingi savireguliacijos mechanizmai, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Ir ta atsvara malonumui yra laikinas skausmas ir diskomfortas. Kaip tame gerai žinomame posakyje, kad aukštai kilęs, žemai pulsi.
Neuroadaptacija
Ir, man atrodo, čia labai svarbus yra žodis laikinas. T.y. išlaukus ir išbuvus laikiną diskomfortą, mūsų smegenys atkuria bazinę homeostazę, tai yra pusiausvyrą. Ir kai ši nusistovi, vėl galime mėgautis paprastais kasdieniniais malonumais. Bet bėda ta, kad mes neišbūname ir neišlaukiame.
Gali atrodyti, kad visai tai yra nieko baisaus. Galbūt kažko imsiuosi, kad nepatirčiau to diskomforto ir nemalonių išgyvenimų ir tiek. Bet kaip ir su be kokiom kitom priklausomybėm vystosi tolerancija. Ir tam, kad kitą kartą patirtume tą patį malonumą, mums reikia vis daugiau stimuliuojančios medžiagos arba tam tikro elgesio.
Kas yra ypatingai įdomu ir svarbu, kad ilgesnį laiką vis kartojant tą patį veiksmą ar vartojant tam tikrą medžiagą, malonumas tampa silpnesnis ir trumpesnis, o skausmas ilgainiui ilgėja ir stiprėja. Ir tai vadinama neuroadaptacija.
Galiausiai pradedame vartoti, ar taip elgtis jau nebe tam, kad patirtume kažkokią labai ypatingą būseną, bet kad jaustumėmės daugiau ar mažiau normaliai. Ir taip vystosi priklausomybės. Taigi pradžiai užtenka taurės vyno, kad jaustumėme pakilumą kažkokį, vėliau reikia butelio, kad jaustumėmės normaliai.
Pradžiai užtenka penkių širdučių po Instagram’o nuotrauka, paskui nebedžiugina ir šimtas. Pradžiai reikia vieno rytinio puodelio kavos, kad prabustume, paskui neprabundome ir nuo šešių. Ir kas labai įdomu ir svarbu, kad nuolatinis pasirinktų malonumų stimuliavimas sukelia taip vadinamą bendrą emocinę nejautrą. Tai reiškia, kad ilgainiui gali pradėti nebedžiuginti beveik niekas, ne tik ta medžiaga ar elgesys.
Stimulai ir trigger’iai
JN: Aš savo klinikinėje praktikoje iš tikųjų matau, kad priklausomi žmonės darosi tarsi nejautrūs. Jie tarytum atbunka ir jų kalba tampa nejautri, ir jie patys, ir jų bendravimas. Šie pokyčiai gali būti subtilūs, jų juokeliai būna grubūs. Jie patys šito nejaučia, bet mes tą matom. Ir aplinkiniai žmonės mato.
Taigi, labai svarbi mintis šioje knygoje yra ta, kad už viską mes mokame, ir už malonumą mes mokame skausmu. Bet tam, kad gautume malonumą, mums reikia stimulų arba mums reikia trigger’ių. Ir aš kreipiuosi į gydytoją Narmontą, kuris daug dirba su suaugusiųjų, vaikų ir paauglių valgymo sutrikimais ir taip pat dirba kitose srityse: Kaip gi yra su tais stimulais ir trigger’iais?
Gintautas Narmontas: Aš dar pridėčiau prie priklausomybės temos, kad kuo daugiau mes užsiimame maloniomis veiklomis, tuo daugiau išsiskiria dopamino. Kuo daugiau išsiskiria dopamino, tuo mažiau jo lieka. Ir tuo mažiau jo gali išskirti kitos veiklos, nes nebelieka ko panaudoti.
Kitas dalykas yra tai, kad kuo daugiau mes tą dopaminą naudojame, tuo ilgainiui dopamino receptorių mažėja. O ką tai duoda? Kaip Neringa ir Julius minėjo, kad priklausomybėse anksčiau ar vėliau pasireiškia mažesnis domėjimasis įvairiais kitais dalykais, jie nebeitekia džiaugsmo, nedomina.
Priklausomybių neurobiologija yra pakankamai sudėtinga, nes visi tie mechanizmai turi ilgalaikias pasekmes, kurioms dažnai reikia labai daug laiko, kad tos sistemos atsistatytų, o kartais gali sutrikti ir visam gyvenimui. Kalbant apie trigger’ius, tai noras kažkam atsiranda tada, kai išsiskiria daugiau dopamino. Mes tuomet tampame motyvuoti, atsiranda motyvacija kažko siekti, kažkokio atpildo, kažkokios malonios veiklos.
Tą malonumą, norą, motyvaciją teikti gali ne tik kažkoks tikslas, bet ir tam tikrai trigger’iai. Pavyzdžiui, kalbant ne tik apie priklausomybes, bet ir žalingą alkoholio vartojimą. Žmogui, kuris žalingai vartoja alkoholį, pamačius alkoholio reklamą (kad ir nealkoholinio alkoholio, aš per daug jų neišskirčiau), arba pastebėjus kino filmo scenoje, kad kažkas smagiai leidžia laiką ir rankoje laiko butelį, aktyvuojasi dopaminerginė sistema ir jau tuo momentu įvyksta šioks toks dopamino pakilimas.
Kas būna po to trigger’io? Žmogus geriau pasijaučia, prisimena, kaip buvo smagu ar kas patiko, dopamino padaugėja ir po trigger’io galiausiai dopaminas krenta. Ir kai krenta, jis krenta žemiau bazinio lygio. Bet koks subjektyvus mūsų potyris – ar mums malonu ar nemalonu – priklauso nuo to, koks mūsų dopamino lygis yra dabar, lyginant su tuo, koks jis buvo prieš tai.
Tai jeigu prieš tai jis buvo padidėjęs, o po to, kai padidėjo, turi kristi, tai po to trigger’io, po malonumo, atsiranda dopamino kritimas ir kartu su tuo, ką anglai vadina žodžiu cravingness. Tai yra noras vėl geriau jaustis, vėl pajausti malonumą. Ir tada žmonės, kurie serga priklausomybėmis, atkrenta. Vėl siekia to pasirinkto narkotiko, pasirinktos medžiagos ar elgesio, kuris teikia malonumo tam, kad geriau jaustųsi.
Taigi trigger’ių ribojimas irgi yra labai svarbi dalis priklausomybių gydyme, kadangi atsispirti trigger’iams iš esmės yra labai sunki veikla. Reikia sąmoningų pastangų. Mūsų smegenys daugiau gliukozės naudoja negi jeigu mes bandom kažką atsispirti. Ir ne visą laiką užtenka valios pastangų, iš tikrųjų, ypatingai kai kalbame apie priklausomybes.
Neik į akistatą su medžiaga
JN: Klinikinėje praktikoje mes taikome tokią frazę: “Neik į akistatą su medžiaga”. Jeigu mes esame priklausomi nuo medžiagos arba nuo elgesio, venkime akistatos, nes mes būsime nugalėti. Ir jeigu mes kalbame apie alkoholį, tai reiškia, kad turime nepirkti jo, nevaišinti, nedovanoti, nepilstyti, neiti į alkoholio skyrius, nesidomėti, kokio naujo alkoholio atsirado ir taip toliau. Šitas momentas labai svarbus.
Gintautai, tu kalbėjau apie reklamą. Aš prisiminiau savo jaunystę, kurios metu bandydavau šiek tiek rūkyti. Dabar jau esu daugybę metų nesurūkęs nė vienos cigaretės, gal 25 ar pan. Taigi atsimenu, jeigu pamatydavau filme rūkantį, dar ypatingą kažkokį herojų (atsimenu, būdamas paauglys, žiūrėdavau Štirlicą, kuris rūkydavo filme “17 pavasario akimirkų”), kuris rūkydamas mastydavo. Ir aš būdamas paaugliu, įsivaizduodavau, kaip smagu yra rūkyti ir tuo pačiu galvoti ir koks vis dėlto kietas tas Štirlicas.
Visa tai reiškia, kad mano smegenyse įvyko ryšys, kad rūkymas yra kažkoks labai teigiamas dalykas. Dėka visų tų nealkoholinių gėrimų reklamų ir pan. jauni žmonės gauna žinutes, kad tai nieko tokio, arba, kad tai geras dalykas.
Ir jauni žmonės neturi kompetencijų malonumą gauti kitais tvariais būdais. Jie ieško kažkokių labai greitų ir paprastų būdų ir pasimauna ant kabliuko. Ir čia mes turim du labai svarbius momentus. Mes visi, kaip žmonės turime skirtingą polinkį priklausomybėms. Vienam žmogu reikia išgerti, tarkime, vieną vienetą, o kitam žmogui reikia išgerti šimtą vienetų, kad taptų priklausomais. Ir mes negalime lygintis šioje vietoje. Jeigu mūsų tėtis, mama, broliai, seserys buvo priklausomi, arba net močiutės ar seneliai, mūsų šansas yra ženkliai didesnis. Mes turime būti atsargesni.
Tai vienas niuansas. Antras niuansas, kad skirtingos medžiagos ir skirtingi elgesiai skirtingai veikia mūsų smegenis ir dopamino sistemą. Yra medžiagų veikiančių tūkstantį kartų labiau už kitas medžiagas, arba dešimtis tūkstančių kartų. Yra medžiagų, kurias pavartojus vieną kartą, įgyjama priklausomybė. Tai yra labai baisu. Taigi mes praeiname prie sąvokos, kuri turi savo vardą…
GN: Aš dar vieną mintį turėjau. Kai sakėte apie tas reklamas ir kaip kietai atrodydavo rūkantis aktorius, tai aš iš savo vaikystės prisimenu, kad kietai atrodydavo kaubojai, kurie irgi dažnai rūkydavo. Taigi čia toks teigiamas pozicionavimas galime skatyti, bet buvo ir neigiamas. Pavyzdžiui, animaciniame filme “Na, palauk…” rūkydavo vilkas, bet man būdavo labai šlykštus. Ir tas neigiamas vaizdavimas man asocijavosi su nemalonia veikla.
JN: Bet kompanijos moka didelius pinigus, kad aktoriai vartotų filmuose, tarkime, tiktai rūkytų ir nieko daugiau. Ir sumoka dideles sumas už tai, kad milijonas žmonių žiūri ir iš jų ten koks šimtas tūkstančių gėrisi tuo. Taigi mes priename prie sąvokos, kuri šiuo metu yra taip pat vartojama ir atspindi mūsų temą. Ta sąvoka yra narkotikas. Mūsų aptariamoj knygoj šitas žodis yra dar vadinamas “pasirinktu narkotiku”. Ir tai gali būti labai daug kas.
Pasirinktas narkotikas
NR: Tai malonumo teikiantis dalykas, kad ir koks jis būtų. Vienam žmogui bus malonus, kitam ne. Vieną žmogų gali stipriai traukti tas pats alkoholis, kitą maistas, kitą darbas, kofeinas, pornografija, rūkymas, lošimai ir t.t. Ir kas yra įdomu, kad nebūtinai vaikystėje žmogus turi išgyventi traumą, kad atsirastų polinkis į priklausomybę. Taip, tai gali būti rizikos faktorius, bet nebūtinai.
Ir būtent šioje knygoje minima, ir apie tai daugiausiai ir kalbame šiandien, kad šių laikų gausa, produktai ir paslaugos būtent taip ir kuriamos, kad keltų priklausomybę. Ir čia ne valios klausimas, ne kažkoks defektyvumo klausimas. Tai yra mūsų prigimtinės savybės: siekti malonumo ir vengti skausmo.
Dar vienas dalykas, ką vakar aš išsinešiau iš meistriškumo grupės, tai, Juliau, tavo pastebėjimą, kad mūsų patirtis veikia ne tik gausa, bet ir pataikymas tiksliai į taikinį. Tai, man atrodo, čia labai tiktų ir šitoje temoje. Kai mes su savo specifine biologija pataikome į tą specifinį taikinį, kuriam esame imlūs, tai tada ir prasideda nuožmioji kova.
JN: O kai mes vartojame pasirinktą narkotiką ilgą laiką, jis tarsi praranda galią. Ir kas tada vyksta, kai mes jį nutraukiame vartoti, kaip tada mūsų smegenys reaguoja?
Pagirios ir abstinencijos kančia
NR: Priklausomybų turintys pacientai dažnai išskiria tuos pačius simptomus, kurie atsiranda, kai prasideda tos liaudiškai vadinamos “lomkės”. Tie simptomai yra universalūs. Tai visų pirma padidėjęs nerimas, irzlumas, dirglumas, nemiga ir nuotaikos svyravimai. Atsiradus šiems simptomams, pojūčiai tikrai yra labai nemalonūs.
Ir todėl žmonės šioje vietoje dažnai neišbūna ir atkrenta. Net jeigu prieš tai gana ilgą laiką pavyko susilaikyti nevartojus. Nes – ką ir Gintautas minėjo – dopaminas labai stipriai nukrenta, o kai jis nukrenta, užlieja ta nenumaldoma troškimo ir potraukio banga. Ir tada griebiamasi vartoti ne todėl, kad vėl patirti malonumą, bet kad būtų bent jau palengvinta ta užsitęsusi fizinė ir psichologinė kančia, kuri ištinka praktiškai visus, kurie atsisako savo dopamino šaltinio – savosios pasirinktos narkotinės medžiagos.
JN: Aš matyčiau, kad yra keletas priežasčių, dėl ko žmonės vartoja medžiagą ar elgesį. Tai viena priežastis gali būti įprotis. Tada žmogus veikia automatiškai ir būtent jis yra paskatinamas šio efekto, malonumo, bet pati svarbiausia paskata yra įprotis.
Antra, ligai vystantis, žmogus ieško efekto, apsvaigimo būsenos, pasitraukimo iš realybės būsenos. Visos priklausomybės, ar jos būtų medžiagų vartojamas, ar jos būtų elgesio vartojamas, yra pasitraukimas iš realybės. Aš labai gerai prisimenu vienos dainininkės atsakymą, kai jos paklausė, kaip ji apsisaugo nuo priklausomybės, kai turi tiek pinigų, tiek visokių draugų ir tokius stiprius stimulus? Ši moteris atsakė, kad jai patinka gyvenimas ir ji visai nenorinti nuo jo atsitraukti.
Ir man tai buvo, sakyčiau, labai stipru, nes tie, kurie yra linkę į priklausomybes, jiems nepatinka gyvenimas. Jiems patinka įvairios gyvenimo alternatyvos.
Ir trečias dalykas, ligai vystantis toliau, žmonės nori mažinti savo abstinenciją, nori keisti savo būseną jau ne į pakilią, jau ne į astraukusią nuo gyvenimo, bet į kažkokią bent kažkiek pakenčiamą būseną. Šie žmonės yra paskutinėje stadijoje.
Ir man teko Amerikoje būti vienoje ligoninėje, kurioje mačiau žmogų visą geltoną dėl kepenų cirozės. Jis atrodė tragiškai, aš pirmą kartą mačiau tokį sunkų ligonį. Ir gydytojas jo paklausė, ar jis sutinka, kad būtų persodintos kepenys su sąlyga, kad jis nevartos niekada gyvenime alkoholio. Ir jis nesutiko. Man buvo milžiniškas įspūdis, kad jis praktiškai renkasi mirti ir jis buvo sąžiningas, nes kitas būtų pasirašęs, bet paskui vartojęs. Bet jis nepasirašė, nes tai jam atrodė per sunku ar pan.
Taigi mes galim vėl grįžti prie mūsų smegenų, mes galim grįžti vėl prie dopamino, kuris yra ir motyvacijos sistemos dalis, ir apdovanuojimo arba atpildo sistemos dalis. Ir tada aš keipiuosi į gydytoją Gintautą Narmontą.
GN: Jeigu įsivaizduotumėme, kaip filmuose vaizduoja priklausomus nuo narkotikų žmones, ypatingai nuo intraveninių narkotikų, tai iš tikrųjų yra išskirtinai motyvuoti žmonės. Retas kitas žmogus būtų tiek motyvuotas kažko siekti, ir net iš klinikinės praktikos…
Skaitykite kitus straipsnius temoje: Emocijos
Gydytojai ir specialistai: Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centras