Patyčios mokykloje, darželyje, internete… Kaip tvarkytis?
Patyčios | Medicinos psichologės, Kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutės Inesos Golubovskajos ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Patyčių įtaka vaiko asmenybės formavimuisi ir kaip su jomis tvarkytis“, kuri vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Straipsnio temos
Raudoni plaukai
Julius Neverauskas: Sveiki visi, šiandien mes dviese su psichologe, psichoterapeute Inesa Golubovskaja kalbame apie tai, ką yra patyrę labai daug žmonių, tame tarpe ir aš pats. Mes kalbame apie patyčias. Tai gal tuomet ir pradėkime nuo to, Inesa, ar esi pati patyrusi patyčias?
Inesa Golubovskaja: Labas vakaras visiems, kas klausotės. Patyčių tema iš tiesų yra ypatingai aktuali. Tiek šiandien, tiek mano laikais, kai aš mokiausi mokykloje, deja, teko patirti labai stiprias ir daug metų trunkančias patyčias. Patyriau patyčias dėl kitoniškumo. Mano kitoniškumas visada buvo raudoni plaukai.
Tai turbūt iš karto visiems tampa aišku ir visiems žinoma, kokių vardų aš susilaukdavau. Problema iš tikrųjų buvo tokia didelė, kad aš patyčių sulaukiau ne tik iš mokyklos bendruomenės, iš vyresnių berniukų, klasės draugų, bet ir iš praeivių gatvėje ir netgi iš suaugusių žmonių. Tuo metu tas kitoniškumas buvo tiek aktualus ir svarbus, kad laikui bėgant man teko persiorientuoti.
Iš pradžių mačiau save kaip gražią, dailią merginą ir visą save priėmiau kaip tokią. Atsimenu vieną labai, labai ryškų momentą, kai stovėjau prieš veidrodį ir suvokiau, kad tai, ką aš galvoju apie save, visiškai netitinka to, ką aplinka deklaruoja apie mane ir kaip mane vertina ir dėl to atstumia. O aš atstūmimo sulaukiau iš visų vietų išskyrus šeimą.
Nuo to momento pradėjau labai stipriai savai įtikinėti, kad esu visa tai, ką girdžiu aplinkoje. Tai buvo patys baisiausi žodžiai, kuriuos netgi dabar būtų sunku ištarti, bet dažnas, kuris patyrė patyčiasi, juos kartoja savo viduje. Tai yra tokie žodžiai kaip šlykštynė, niekam tikusi, pabaisa, tu nieko neverta.
Ir visus šiuos žodžius ir dar daugiau aš orientavau į save. Tai aš šią problemą esu išgyvenusi, ją patyrusi labai tiesiogine prasme. Po kurio laiko aš galiausiai įtikinau save, kad esu būtent tokia, kokia mane mato mane supanti aplinka.
Ir tai priėjo prie tokio kritinio taško, kad man viduje teko vis dėlto apsispręsti: Ar noriu taip toliau gyventi taip besijausdama su tokia sutrypta saviverte, ar aš turiu kažką daryti? Šiai dienai aš esu sau ypatingai dėkinga, kad apsisprendžiau elgtis kitaip.
Tai reiškia užauginti savo savivertę, savo pasitikėjimą savimi ir grįžti prie šaknų, savo vidinių šaknų, prie to, ką aš iš tikrųjų apie save galvoju. Atkurti gerą santykį su savimi, užmigdyti šiek tiek savo vidinį kritiką ir pradėti gyventi pilnavertišką gyvenimą tame inde, tame kūne, kurį aš gavau, kurį aš turiu. Taip, Juliau, deja, teko patirti.
Patyčios - kas tai?
JN: Bet čia mes galime eiti prie sąvokos patyčios už tai, kad mano protas kimba prie to, ką pasakei, kad kiti žmonės tave taip matė ir taip galvojo, o man atrodo, kad truputį galbūt mes galėtumėm pakoreguoti, nes patyčios tai yra kažkiek tikslingas veikimas. Tai gal tuomet apie terminą, kaip tu matai patyčias, ir tuomet galbūt aš išvystysiu šią temą.
IG: Labai gera. Literatūroje randu apibrėžimą, kad tai yra neigiamas, tyčinis veiksmas, siekiant sukelti nemalonius veiksmus ar išgyvenimus kitam asmeniui. Jos gali kilti dėl įvairių priežasčių, būti įvairaus pobūdžio ir lygmens.
Patyčios gali atsirasti tarp vaikų ar paauglių, iš skirtingų socialinių sluoksnių, šeimų. Taip pat jos gali kilti iš noro pasijusti stipresniais, patrauklesniais. Jos gali rastis kaip pasekmė dėl smurto ar nepriežiūros šeimoje.
Patyčios iš esmės yra ilgalaikis neigiamas, tyčinis veiksmas, siekiant sukelti kažkokius nemalonius veiksmus ar išgyvenimus kitam asmeniui.
JN: Vietoje žodžio veiksmus galbūt galime naudoti jausmus. Kadangi daug esu dirbęs su žmonėmis, kurie patyrė patyčias, aš noriu atkreipti dėmesį, kad patyčios yra tyčinis veiksmas, kito žmogaus tyčinis veiksmas. Jis tai daro tyčia, kartais šito nesuvokdamas giliai, bet vis tiek jis tai daro tyčia. O antras dalykas, jis daro tai specialiai turėdamas tikslą sukelti kažkokį nemalonų jausmą, dažniausiai šio žmogaus savivertės sumenkinimą.
Ir jis nebūtinai kartais net ir galvoja neigiamai, todėl šioje vietoje aš ir kimbu būtent prie to žodžio. Jis gali ir negalvoti, kad tas žmogus šlykštus arba kažkoks ten negražus, bet jis pasinaudoja kito žmogaus išvaizdos detale ir tada atlieka šitą veiksmą norėdamas specialiai sumenkinti. Taigi čia reikėtų atskirti, kad žmogus nebūtinai tave vertina kaip kažkokį negražų, bjaurų ar silpną, bet jisai nori, kad tu blogiau pasijaustum.
IG: Taip, deja, patyčių aukos dažniausiai skaito kitų žmonių mintis ir galvoja, kad kiti galvoja, jog taip ir yra, aš tikrai toks ir esu. Taip šis žmogus mato mane. Visiškai sutinku su tuo, Juliau, o tai yra didelė problema. Ypatingai aukai, kurios savivertę ženkliai sumenkina toks kitų žmonių požiūris ir veiksmai.
Savivertės vaidmuo patyčiose
JN: Ir tada galime vėl truputį grįžti prie apibendrinimo. Aš tiesiog pasakysiu savo nuomonę, kurią aš nuolat sakau ir viešai, ir savo konsultacijose, kad jeigu mes turime patyčias, tai reiškia, kad mes turime iš abiejų pusių žmones, kurie turi pažeistą savivertę. Vieni žmonės hiperkompensuoja ir jie specialiai atranda auką, kuri pasiduoda pažeistai savivertei ir jie daro viską, kad ta pažeista savivertė aktyvintųsi ir dėl to jie pasijaučia geriau. Ir jie daro tai specialiai, kad pasijaustų geriau.
Bet mes galime atimti iš jų šitą malonumą. Mes galime nesižeminti. Joks žmogus nepažemins kito žmogaus, kuris apsisprendžia nesižeminti. Ir tai labai svarbu. Ir dabar eikime prie priežasčių, dėl ko žmonės tyčiojasi, nes aš įtariu, kad ši problema yra tiek sena, kiek ir mūsų pasaulis. T.y. kartojasi per amžius.
Patyčių tipai
IG: Turbūt, paantrinsiu jums, Juliau, kad pagrindinė turbūt priežastis yra hiperkompensacija dėl sužalotos savivertės. Įdomu yra tai, kad patyčios prasideda jau ikimokykliniame amžiuje. Tik tuo metu dažniausiai patyčios pasireiškia agresyviu vaikų elgesiu, kurį jau galima vadinti patyčiomis. Ir šis elgesys gali būti laikomas patyčiomis, kai jis yra sudarytas iš tokių trijų komponentų.
- Tai jis yra sukeliantis žalą,
- pasikartojantis
- ir pabrėžintis galios disbalansą.
Fizinį arba socialinį. Ir, žinoma, turi vykti tarp besityčiojančio ir patyčių taikinio. Tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų dažniausiai pastebima fizinė patyčių forma. Šio amžiaus vaikai dažniausiai mušasis, stumdosi, kandžiojasi, peša plaukus ir panašiai. Šio amžiaus vaikai dažniausiai susiduria su fizine agresija bendraamžių tarpe.
Tuo tarpo vyresni vaikai jau pereina į šiek tiek kitokias, aukštesnio lygio patyčias. Iš esmės galima skirti šešių tipų patyčias. Tai būtų:
- Fizinės patyčios, nuo kurių dažniausiai, kaip minėjau, prasideda tyčiojimasis ir pasireiškia dažniausiai ikimokykliniame amžiuje.
- Žodinės patyčios.
- Gali būti taikoma netiesioginė agresija. Tai yra gana subtili patyčių rūšis, kurią suaugusiems ganėtinai sunku pastebėti ir ypatingai įvertinti - kaip dažniausiai žmonės sako - kas yra kaltas ir kur ieškoti kaltų. Vadinama dar emocinėmis patyčiomis. Ir ši netiesioginė agresija yra savotiškos socialinės manipulacijos rušis, kurią paaugliai naudoja siekdami pakenkti aukos socialinei padėčiai.
- Taip pat yra skiriamos internetinės patyčios, kurios šiai dienai labai gajos, aktualios, kurias, deja, dar sunkiau sugauti, pamatyti, suprasti, kad tai vyksta ir galiausiai jas įrodyti.
- Seksualinės patyčios.
- Ir dar viena forma - šališkos patyčios. Šališkų patyčių atvejais vaikai taikosi į tuos, kurie skiriasi nuo jų pagal tam tikrus kriterijus ir savo skirtumus naudoja kaip tam tikram pasiteisinimui.
Patyčių aukų tipai
Dar prieš pradedant gilintis į priežastis, dėl ko yra tyčiojamasi, aš norėčiau paminėti, kad literatūroje yra išskiriamos ir dvi aukų rūšys: tai būtų nuolankios aukos ir provokuojančios aukos. Nuolankiomis aukomis dažniausiai yra vadinami vaikai, kurie kenčia nuo patyčių, tačiau neatsako skriaudėjams tuo pačiu ir patys patyčių neprovokuoja.
Šios grupės vaikai yra atsargūs, drovūs, jautrūs, ramūs, tylūs, dažnai nesavarankiški dažnai, nelaimingi, užsisklendę savyje. Dažniau nei jų bendramžiai jie jaučia baimę, nesaugumą, būna nerimastingi, prislėgti, linkę sirgti depresija.
Nuolankių aukų grupei priskiriami vaikai susiduria su sunkumais įsitvirtindami bendramžių grupėje, turi kalbos arba judėjimo koordinacijos sutrikimų, pasižymi žema saviverte, ką turbūt akcentuosiu šiandien labai daug kartų, nes tai yra pagrindinis veiksnys, kuris susiformuoja patiriant ilgalaikes arba trumpalaikes patyčias. Tokie vaikai dažnai jaučiasi niekam tikę, kvaili, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nemokantys. Dažnai laiko save nevykėliais.
Tuo tarpu provokuojančios aukos - kaip ir mokiniai, kurie priskiriami nuolankių aukų kategorijai - taip pat pasižymi dideliu jautrumu, ramumu, nesavarankiškumu, neigiamu savęs vertinimu, taip pat dažnai yra nelaimingi ir nesaugūs, bet kartu jie yra ir impulsyvūs, kartais agresyvūs, šiurkštūs, grubūs, irzlūs ar hiperaktyvūs.
Patyčių priežastys
Kalbant apie priežastis, aš norėčiau išskirti ir paminėti ne vieną iš jų. Pirmiausia, norėčiau pradėti nuo charakterio ypatumų, charakterio savybių. Tyrimais yra įrodyta, kad viena iš charakterio savybių, kuri turbūt labiausiai prisideda prie agresoriaus (žmogaus ar vaiko), kuris tyčiojasi iš kitų, vaidmens yra impulsyvumas.
Iš esmės, jokiais tyrimais nėra nustatyta, kad vaikas gimsta su kokiu nors genu, genetine predispozicija arba polinkiu konkrečiai į smurtą, tačiau tai labiausiai lemia jo aplinka. Kalbant apie charakterio savybes, impulsyvumas yra savybė, kas turbūt labiausiai prisideda prie polinkio (ir kartu kombinacijoje su aplinka) tapti tuo agresoriumi. Skriaudėjai dažniausiai yra agresyvūs, jie pasižymi impulsyvumu, turi stiprų valdžios ir viešpatavimo poreikį, labai mėgsta kontroliuoti ir valdyti kitus žmones.
Viena iš teorijų, t.y. didžiojo penketo teorija, kuri šiandienos psichologijoje yra vienas populiariausių būdų asmenybės bruožams tirti, teigia, kad žmogaus asmenybę galime nusakyti penkiais pagrindiniais bruožais. Tie bruožai būtų ekstravertiškumas, neurotiškumas, atvirumas patirčiai, sutarumas ir sąmoningumas. Remintis šitais penkiais bruožais ir tyrimais, susijusiais su patyčiomis, visai neseniai buvo gauti tokie rezultatai. Jie atskleidė, kad žemesnis sutarumas ir sąmoningumas bei aukštesnis neurotiškumo lygis ir ekstraversija abu yra susiję tiek su vaikais, kurie tyčiojasi, tiek su aukomis...
Kaip padėti nepasitikinčiam savimi, jautriam ir mažą savivertę turinčiam vaikui ar paaugliui tvirtai žengti savo gyvenimo keliu? Kaip užauginti psichologiškai atsparų, gebantį susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, priimantį pamatuotus ir atsakingus sprendimus, pasitikintį savimi ir tvirtabūdišką jauną žmogų? Įsigykite išsamius mokymus "Psichologiškai atsparus vaikas ir paauglys"
