Kaip išsaugoti aistrą ir geismą ilgai kartu gyvenant poroje?

Kodėl vyras, žmona ar partneriai nenori mylėtis? Gydytojų psichoterapeutų Rūtos Kažimėkienės ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Kur dingsta aistra? Kaip išsaugoti geismą ilgai kartu gyvenant poroje?“, kuri vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.

Kas slopina geismą? Kasdienybės iššūkiai

Julius Neverauskas: Sveiki visi prisijungę, šiandien – sutapimas ar ne – bet Valentino dienos proga pasirinkome kalbėti apie aistrą. Kalbame apie seksualumą, kai poros santykiai tampa ilgalaikiais. Pokalbyje taip pat dalyvauja gydytoja, psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė. Ačiū, Rūta, kad čia esi.

Rūta Kažimėkienė: Labas vakaras. Aš kažkaip galvoju, kad mūsų pokalbis galbūt nebuvo specialiai skirtas Valentino dienos proga, bet iš tikrųjų nuo šios dienos niekur nepabėgsi, kad ir pradedant mano raudonais marškiniais ir baigiant visose parduotuvėse pardavinėjamais pripūstais balionėliais, gėlėmis, širdelėmis, visur matomomis šių prekių reklamomis ir taip toliau… Žodžiu, ši diena yra ir gal vieni dėl to nervuojasi, kiti – ne, bet visiškai ignoruoti to mums nepavyks.

O jeigu pradedant kalbėti jau truputį rimčiau, tai tikrai daug porų susiduria su tokia problema, kai tiek vyrai, tiek moterys nebenori mylėtis, nebejaučia poreikio intymiam ryšiui ir nežino kaip tą pakeisti. Daugybė žmonių, ilgą laiką gyvenančių poroje, tikrai gali papasakoti, kaip ta kasdienybė pradeda kišti pagalius į ratus: neplauti indai, nekirpti plaukai ar kažkas kita slopina geismą.

Ir tikrai: netvarkyta virtuvė, vaikų vežiojimas į būrelius, namų darbai, nešvara ar kažkas neskamba lygiai taip pat jaudinančiai kaip austrės su šampanu viešbučio kambaryje, pavyzdžiui, ar romantiškas vakaras paplūdimyje. Ir tikrai, kai jau gyveni ilgą laiką, kai turi šalia tą išsvajotą žmogų, tas užkariavimo džiaugsmas lyg ir baigiasi ir užleidžia vietą tokiems nelabai romantiškiems dalykams kaip kasdienybė, paprastumas ir patogumas.

Ir tikriausiai daugybė žmonių, jeigu jų paklaustume, ar myli savo partnerį, jie atsakytų teigiamai, bet ar vis dar jaučia stiprią aistrą, čia jau atsakymai gali išsiskirti. Būtent todėl šiandien norisi apie tai šiek tiek padiskutuoti, paieškot atsakymų, pasidairyti po tam tikrus mitus, dažnai pasitaikančias frazes, kurias žmonės mėgsta priimti kaip tam tikras tiesas. Gal, Juliau, tu dar norėtum kažką pradžiai pridurti?

Kiek trunka aistra?

JN: Dėkui labai, Rūta, kad inicijavai šitą temą, nes jis labai aktuali ir mūsų klientams, ir mums patiems. Pradžiai gal mes užduokime klausimą, ką gi reiškia ilgi santykiai, nes temos pavadinime yra žodžiai “ilgai gyvenant kartu poroje”. Tai kaip tu manai, kiek ilgai?

RK: Gal ir sunku būtų įvardinti kažkokiais skaičiais ar mėnesiais, nes vis tiek, jeigu galvojame apskritai, kas yra ta meilė, kas yra ryšys, tai mes visi suprantam, kad ta pradinė meilės fazė yra, turbūt – kaip čia pasakius – susieta su seksualiniu geismu. Vėliau ji perauga į romantišką potraukį ir paskui jau prisirišimo vedina tampa meile.

Visi tie hormonai skirtingai įtakoja meilės etapus ir keičia mūsų reagavimą į kitą žmogų, keičia mūsų geismą, tai būtent todėl labai sunku labai pasakyti, ar ne, kas yra tas laikas. Vieni žmonės, aš pastebiu, tą aistringą periodą pergyvena pakankamai greitai, per kokius tris mėnesius, kitiems tai gali tęstis kartais ir iki trijų metų, o vėliau jau, kai pradeda vyrauti tokie hormonai, kurie skatina prisirišimą, tokie kaip oksitocinas, vazopresinas, tai tuomet žmonių ta aistra truputį prislopsta.

Aišku, priklauso nuo atskiro žmogaus, bet man kažkaip taip atrodo.

JN: Aš būsiu šiek tiek mediciniškas ir pasidalinsiu savo medicinine patirtimi ir daugiamečiu darbu su tais žmonėmis. Tai jeigu mes kalbame apie aistrą, tai jeigu pažiūrėti neuromediatorių lygyje, ji baigiasi maždaug – skirtingiems žmonėms skirtingai – bet maždaug per tris metus. Jeigu mes kalbame apie aistrą, apie tokį seksualinį, labai aiškų geismą.

Bet, pavyzdžiui, yra žmonių, pas kuriuos po 10 metų išorėje matosi lyg ir kažkoks geismas, tai aš įtariu, kad arba jie apsimeta, arba jie labai stimuliuoja tiek, kad net patiki tuo, kuo apsimeta. Arba jie turi labai svarbių fetišinių dalykų, kur geismą skatina kažkoks tai labai specifinis dalykas santykyje su savo partneriu arba partnere.

Taip, pavyzdžiui, jie yra išmokę gauti pasitenkinimą ir apdovanojimą specifiniu būdu, kurį su tuo partneriu labai gerai atidirbę tą techniką ir jie tada tiesiog greitai, efektyviai, produktyviai gauna pasitenkinimą ir tas jungia juos šita kūniška prasme.

Suprantu, kad čia aš kalbu kontraversinius dalykus, bet ir pasakiau, aš perspėjau, kad šnekėsiu truputį kai kada ir iš medicinio taško. Taip yra, nes mūsų smegenys nėra pritaikytos būti aistroje labai ilgą laiką. Mūsų smegenys pritaikytos būti prisirišime ilgą laiką. It tai visai kitas dalykas: jau veikia oksitocinas, jau kitos medžiagos veikia. Toks būtų mano trumpas atsakymas – maksimaliai trys, keturi, penki metai jau yra ilgas laikas geismui.

Romantikai ir realistai

RK: Aš tai šioje vietoje labai pritariu, nes man atrodo, kad mes tiesiog nesugebėtume išgyventi visą laiką aistroje, tokioje įtampoje, tokiame pakilime. Mes neturėsime tiek jėgų. Tai yra kaip ir malonu, kaip ir žavu, ir daug kas paskui galvodami atgal prisimena tuos skraidančius draugelius, bet pakartoti visa tai jau yra sunku.

Tikriausiai visi eame girdėję tokią dažnai sklandančią frazę, kad jeigu tu sutiksit tą žmogų, kuris tau tinkamas, tai visą gyvenimą tu jo ir geisi ir viskas čia šioje vietoje bus gerai ir būsite patenkinti. Tai vat šita vieta, man ji irgi tokia labai konkroversiška, nes aš kažkaip pagalvoju, kad čia labai daug yra to tokio dar peršamo ir iš romantizmo laikų atėjusio to įvaizdžio tikros mėlės.

Na, kad ir dabar, tarkime, filmai apie meilę dažniausiai baigiasi vestuvėmis ir pasiūlo tokią neapibrėžtą pabaigą: “ir gyveno ilgai ir laimingai”. O jau kas ten vyksta po to, ten tose virtuvėse ir ten panašiai, tai niekas nebenori žinoti. Ir tikrai tie romantiški žmonės kartais turėdami tokią nuostatą ieško kito, artimo žmogaus, kuriam jaustų tokį tarsi neblėstantį geismą.

O kai praina tie trys, keturi, penki metai ir tas geismas baigiasi, nusprendžia, kad viskas, meilė pasibaigė, meilė numirė. Ir tikrai gal dėl to ir išgyveno daugybė žmonių, ir jie kartais bijo net įsipareigoti, nes kaip čia bus, nes vėl viskas baigsis.

O kiti žmonės prišingai – jie galėčiau sakyti yra realistai ir jie galvoja, kad santykiai pagrįsti aistra yra tokie nieko gero nežadantys. Jie mano, kad susitikus žmonėms, kurie yra nevaldomai aistringi, tai tų gerų santykių vėliau nebus.

Man labai juokingai nuskambėjo, kai Mardžė iš Simpsonų animacinio serialo sakė, kad aistra yra paauglių ir užsieniečių reikalas. Tai išties pažvelgė tokiu realistišku kampu. Realistai, iš tikrųjų, labiau vertina brandą ir supranta, kad to blėstančio geismo neišvengsi, tai gal nebūtina jo ir iš viso maždaug turėti.

Ir nors šie abudu požiūriai lyg ir priešingi, tiek romantiškasis, tiek labiau realistinis, bet iš esmės jie vistiek turi bendrą mintį, kad aistra, laikui bėgant, blėsta, pamažėja, ką ir tu pasakojai.

Kontinuumas ir santykių prasmė

JN: Nėra vienodų vyrų ir vienodų moterų. Šiuo metu jau labai aiškiai žinome, kad yra kontinuumas: vyriškas kontinuumas ir moteriškas kontinuumas. Yra net ir moteriškų vyrų. Pavyzdžiui, aš esu šiek tiek moteriškas vyras, bet vis tiek instinktai yra svarbūs.

Vyrų giminei duota instinkto prasme apvaisinti moteris. Apvaisinti kuo daugiau moterių, jas suvilioti, nugalėti ir taip toliau, ir daugumoje gyvūnų rūšių vyrai yra gražesni už moteris, išskyrus žmones. Taip, iškyrus žmones. Aš nežinau, ar dar yra kažkoks tai gyvūnas, kur vyras yra mažiau gražus negu moteris, nes vyriškos giminės paaukščiai, pavyzdžiui, ir kiti, būtent jie puošiasi ir taip toliau, kad suviliotų savo patelę.

O moterys atsiveria instinktyviam santykiui ir savo kūną atveria tos, kurios nori būti apvaisintos to vyro, kuris įsipareigoja. Aišku, tai priklauso nuo moters ciklo. Čia gaičiausiai žinai, Rūta, tyrimus, kad ovuliacijos metu moterims patinka agresyvesni vyrai negu neovuliacijos metu. Tai tie vyrai, kurie turi jėgą, galią.

Bet moteris vis tiek turi savyje instinktyvų norą susukti tą lizdą. Bet kai santykiai vystosi, tai šito apvaisinimo noras ir pas vyrus transformuojasi į labai gerą įsipareigojimą savo šeimai ir kūryba tada vyksta savo šeimoje. Žinoma, pas didelę dalį vyrų, bet ne pas visus, kaip ir pas moteris – ne pas visas.

RK: Prie šito konteksto, dar pagalvojau, pridėčiau dar kitą šiek tiek aspektą, kad pasikeitė šiuo metu – per paskutinį šimtmetį turbūt – pačių santykių kontekstas. Pavyzdžiui, anksčiau tai tikrai santykiai daugiau buvo skirti, kaip sakai, dauginimuisi ir giminės pratesimui. Bet kai vyko seksualinė revoliucija ir kontracepcija labai išplito, tai atsirado kita santykių versija – santykiai dėl malonumo.

Ir tada atsirado bendra visuomenės nuostata, jog pradėta skaičiuoti, kas ir kiek ten kartų santykiauja, kiek ten patenkinti turėtų būti ir pan. Ir net spaudimas išorinis atsirado iš žiniaskalaidos, iš spaudos, iš tų visų antraščių. Žmonės turi santykiauti, turi jaustis gerai, turi jausti malonumą, jiems viskas turi tikti. Viena yra biologija, o kita pusė yra dar ir ta socialinė mūsų dalis.

Seksualinė revoliucija ir asmenybių tipai

JN: Bet čia daugiau buvo legalizuotas moterų seksualumas. Aš manau, kad kultūriškai tai vyras eidavo teisėtai pas prostitutes arba pas, vadinkim, lengvo elgesio moteris ir su tuo būdavo viskas tvarkoje. Jam buvo leidžiama lyg tai, o moterims – ne. “Ladies don’t move.” Ar ne? Yra labai geras britų posakis.

Ta būtent seksualinė revoliucija, ji legalizavo moterų seksualumą, bet aš vis tiek, žinok, dirbdamas su daugybe klientų moterų pastebėjau, kad moterų seksualumas psichoterapijoje yra labai labai svarbus, jeigu mes leidžiam jam būti. Tai vistiek giluminėje savo prigimtyje, moterų seksualumas yra nukreiptas į kažkokį tai savo lizdo kūrimą, galima sakyti, į kažkokį ilgų santykių kūrimą.

Ir tiktai tam tikro tipo moterų, pavyzdžiui, ribinio tipo asmenybių arba histrioninio tipo asmenybių seksualumas… Labai įdomu, nes ribinio tipo asmenybės yra nuostabios meilužės. Yra fantastiškos meilužės, nes jos labai moka išjausti savo jausmas, savo seksualumą, parodyti, užkurti. Joms labai svarbu sužadinti vyro seksualumą.

Jos yra super, bet ilgalaikiai santykiai su šitom moterim yra labai sunkūs. Kas liečia histrionines asmenybes, jeigu kalbant apie moteris, tai jos tau pasirodo labai fantastiškai, bet jos gali apgauti tik tą vyrą, kuris apsigauna, bet savo gilumoje seksualumo jos turi labai mažai. Jos yra knygos viršelis, jos labai gerai atsiskleidžia išorei, bet ne vidui. Bet mes čia galim kalbėti ir toliau, nes nuėjome į tokias diagnozes…

RK: Grįžtant prie mūsų temos, aš prisiminiau tokį labai gražų palyginimą. Kuo skiriasi geismas nuo meilės? Kad kai geidi gėlės, ją nuskini. Kai gėlę myli, ją kasdien laistai, matai, kaip jinai gražiai auga, žydi ir tuo džiaugiesi. Ir kad vienintelis būdas išsaugoti tą meilę gyvą, tai nuolat jie rūpintis ir skirti dėmesį. Man tai pasirodė kažkaip labai prasminga ir gražu.

JN: Labai, labai pritariu. Labai. Ir mes galime apie meilės kalbas šnekėti. Jeigu dar kalbant apie seksualumą, tai moterų seksualumas daugiau susijęs su meile, negu kad vyrų seksualumas. Jeigu bendrai žiūrėt, būna visaip, bet pas moteris šis ryšys neurochemiškai ir neurofiziologiškai yra šiek tiek tampresnis.

Ir ką aš esu matęs? Esu daug kartų matęs praktikoje labai skausmingas moterų patirtis. Kai labai jaunos merginos atsiveria pirmą kartą tam tikram vyrui, jos supainioja tą meilę. Joms atrodo, kad jos tada labai įsimyli šitą žmogų. Nors ten buvo vienos nakties nuotykis, bet jai atrodo, kad ši meilė yra giluminė. Tai vyrui rečiau tai būna. Irgi būna, bet rečiau.

Mitas: kuo artimesni santykiai, tuo didesnė aistra

RK: Kalbant apie dar vieną mitą, tai kartais manoma, kad kuo artimesni santykiai – tuo didesnė aistra. Tai mes jau nuo pat pradžių pradėjom neigti kažkiek šitą mitą, kad yra atvirkščiai – geismas mažėja. Labai dažnai žmonės galvoja, kad tai tiesioginė išvestinė: jeigu partneris atidus, rūpestingas, švelnus, gerai sutaria, vienas kitą gerbia, atjaučia ir taip toliau, tai galima daryti prielaidą, kad pas juos ten miegamajame taip pat viskas tvarkoje.

O jeigu užduodi, pavyzdžiui, klausimą, kur ta aistra dingo, kodėl poros nejaučia aistros, sako, kad gal trūksta artumo. Labai įdomiai skaičiau tokios psichoterapeutės nuomonę apie geismą. Jis varsto apie tai, kad tas sumažėjęs atstumas ir sumažina geismą. Taip tariant, mes labai norime, kai mylime žmones, kad jie būtų mums artimi, mes juos pažinotume kuo labiau, kad tas žmogus tarsi beveik priklausytų mums…

Iš pradžių iš tikrųjų tas noras toksai yra ir jis palaiko šitą žinojimą, kad mes esam svarbesni už bet ką kitą. Ir norim to aiškumo ir stabilumo ir to pasitikėjimo. Bet su geismu turbūt viskas yra atvirkščiai: dingsta toksai paslapties jausmas, kažkokio nežinojimo jausmas, kai tą žmogų visiškai pažįsti. Nebelieka jokių siurprizų, staigmenų. Ir gali būti taip, kad tas geismas šitoje vietoje irgi prislopsta, kai tas žmogus yra per arti. Kai jis per daug nusisavintas.

Aišku, čia irgi gali būti ir įvairių schemų padarinys, bet santykiams tas tikrai nepadeda.

JN: Aš tai sakyčiau, kad tas artumas yra tam, kad mes pasitikėjome vienas kitu, nes pasitikėjimas intymumui mūsų yra labai svarbus ir seksualumui yra labai svarbus. Tas žmogus, kuris eina pas prostitutę, jis tam tikra prasme perka pasitikėjimą. Jis pasitiki ja, nes jis nusiperka ir žino, ką jis gaus.

Mums labai sunku būti seksualiems ir aktyviai seksualiems, jeigu mes neturim pasitikėjimo. Bet po to, kai mes turim pastikėjimą, geismas yra visai atskiras dalykas, kuris specialiai yra kuriamas mūsų smegenyse. Ir geismą mes galim sužadinti, yra posakis net “sužadinti geismą kitame, sužadinti geismą savyje”.

Labai svarbu, kai mes žadinam geismą savyje (jeigu tai nėra apsimestinis geismas, kaip kartais žmonės daro, ypatingai moteriškos giminės – apsimeta, kad turi geismą, tai vyrai tuomet apsimeta, kad jie patiki, arba iš tiesų patiki, nes jiems yra mažiau svarbu), mes žadinam geismą ir kitame, ir kai mes žadinam geismą kitame, mes žadinam geismą savyje, ir tas tada ratas gali spiralės principu labai stipriai suktis.

Mitas: Geras seksas tik spontaniškas

Nukrypom į dar vieną beveik jau tokį mitą, kad geras seksas yra tik tas, kuris įvyksta spontaniškai, kad planavimas yra aistros žudikas. Labai dažnai tai tenka girdėti. Visi žmonės vis stengiasi prisiminti tą santykių pradžią, kai ten lupdavo rūbus vienas nuo kitą, ar kai užtekdavo ten nors vieno prisilietimo ir viskas, pirmyn…

Bet ilgalaikiuose santykiuose turbūt sunku jau taip tikėtis, kad per koją brūkštelėjai ir viskas, žmogus, kuris jau 20 metų yra tavo partneris, susijaudins per sekundę ir atsidurs lovoje. Kažkaip kartais pagalvoju, kad už to spontaniškumo minties slepiasi savotiškas atsikalbinėjimas, nenoras užsiimti tais paruošiamaisiais meilės žaidimais.

Gal net nenoras prisiimti atsakomybę už savo geismo turėjimą iš viso, už jo poselėjimą. Ir tada, tarsi, jeigu tai seksas ir kažkas tokio, kas iš karto atsitiko savaime, tai tada nereikia nei ruoštis, nei planuoti. Man kažkaip taip atrodo, kad gal tame čia yra problema.

Nes, pavyzdžiui, sakome, seniau ten, jaunystėje, žmonės susitikdavo ir nereikėdavo ten nieko planuoti, viskas gaudavosi savaime. Bet iš kitos pusės, jeigu pagalvoju, pavyzdžiui, tai kiek iš tikrųjų ruošiamasi tam pasimatymui, kiek yra galvojama, ką apsirengti, kokie rūbai bus, koks restoranas ir kur iš viso eisit, kaip visa tai vyks…

Iš tikrųjų, vyksta galvoje tas planavimas ir pasiruošimas. Ir nėra viskas taip visiškai spontaniška. Tai jeigu pragyvenu kažkiek tai metų kartu, ar daug metų kartu, tai sunku tikėtis to tokio spontaniškumo ir gal visai gražu būtų paplanuoti.

Tas planavimas labai daug kam skamba baisiai, kaip kažkoks palygintimas su darbu, su pareiga. Tai ką – sako – man dabar į dienotvarkę tai įsitraukti? Čia užsidėjau varnelę: seksas numatytas devintą valandą, taip ir vyksta… O iš tiesų kalbam ne apie varnelę planavimo, bet apie patį pasiruošimą, apie nusiteikimą, apie tinkamos atmosferos sukūrimą ir panašiai.

JN: Kai aš dirbu su porom, tai vienai iš svarbiausių intervencijų yra, nu vienai iš labai svarbių. Taip yra aptarimas plano būtent seksualinio gyvenimo, intimumo ir taip toliau, mūsų vakras, mūsų diena, mūsų intimumo valanda ir taip toliau. Tas labai svarbu, tai yra tas saugumas, ypatingai įgalaikiuose santykiuose, kai nėra šito reflekso nesaliginio labai stipraus.

Tai planavimas, mano galvo, planavimas nepareigos tą seksą turėti, bet vietos ir laisvės turėti intimumą ir seksą. Čia labai skirtingi dalykai. Mano įsitikinimų pačių, pačių giliausių sveikiem su augusiem žmonėm ilgai iš santyksų, tas yra labai svarbu, bet niekas nedraudžia spontaniškai, greituką, pavyzdžiui, kažkokį taip, ką mes žinom.

Viskas ok, bet pagindinis dalykas yra suplanavimas tam, kad mes atsivertumėm tam santykiui. Ir dar vienas dalykas, labai labai svarbus klausimas, ar mes lėsim ar nešta, kas tai yra seksas? Nes seksas tai nėra vien tik tai vaginalinis aktas.

Tai čia labai svarbu, yra apie vaginalinį orgazmą, yra apie vaginalinį aktą, irgi aptarti ar šiandien, ar kitą kartą. Bet aš dar vieną dalyką noriu atkaipti visų dėmesį. Nes seksualiniai santykiai visada yra tam tikras refleksas.

Tik tai tie, kad pražiai tai yra daugiau nesąlyginis. Aš esu atsiveręs savo patino funkcijai arba patelės funkcijai, ir kai matau patelę arba patiną, man aktyvuojasi nesąlyginis refleksas, ir aš atsiveriu tam santykiu…

Žiūrėkite nesutrumpintą ir išsamų temos pristatymą Žmogaus instituto Youtube kanale:

TOP 10 – APIE SANTYKIUS, sutarimą poroje ir šeimoje. Rinkinio kaina be nuolaidos: 530 Eur

---

TOP 10 – APIE SANTYKIUS, sutarimą poroje ir šeimoje. Rinkinio kaina be nuolaidos: 530 Eur

---

Skaitykite kitus straipsnius temoje: Bendravimo psichologija