Perdėtas ir liguistas pavydas santykiuose. Ką daryti, kai tau pavydi?
Perdėtas ir liguistas pavydas santykiuose | Medicinos gydytojos, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutės Nidos Silienės ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Santykiai pavydo gniaužtuose“, kuris vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Straipsnio temos
Pavydas ir pavyduliavimas
Julius Neverauskas: Šiandien mes su gydytoja psichoterapeute Nida Siliene kalbame apie santykius ir kalbame apie tai, kas santykius šiek tiek stiprina, bet tuo pačiu kartais ir griauna - apie pavydą. Nida pasiūlė šią temą, nes ji išties yra labai aktuali, ką mes matome iš savo klientų. Taigi, kas tai yra pavyduliavimas, kas tai yra pavydas?
Nida Silienė: Kaip Julius jau paminėjo, iš tikrųjų šią temą pasirinkau įtakota savo klientų, kurie manęs nuolat prašo daugiau informacijos apie tai. Pavydas turi dvi pagrindines formas - sąvokas, kuriomis yra apibūdinamas. Pavydas yra troškimas materialinių objektų, tam tikros galios, galbūt pasiekimų, kuriuos turi kažkas kitas. Ir tą pavydą galima dėti greta nepykantos, pykčio, depresijos, polinkio nusikalsti.
Tuo tarpu kita pavydo forma yra pavyduliavimas - kuomet pavydima savo mylimo žmogaus, atsiranda baimė netekti jo meilės, baimė netekti santykių. Ir tas pavyduliavimas gali būti ne tik dėl mylimo žmogaus. Psichologai, mokslininkai išskiria, kad galima pavyduliauti ir dėl draugo, gali būti šeimyninis pavyduliavimas, kurį patiria vaikai, konkuruodami dėl tėvų dėmesio.
Tačiau didžiausią dalį sudaro ir labiausiai žmones kankina romantiškasis pavyduliavimas. Dėl jo kyla ypatingai daug taip vadinamų dramų, o kraštutiniais atvejais vyksta netgi pasikėsinimai į žmogaus gyvybę. Ir iš tiesų, pavyduliavimas iki tam tikros ribos gali padėti stiprinti santykius. Be to, mokslininkai sutaria, kad pavyduliavimas žmonėms yra visiškai normalus ir būdingas reiškinys. Nesutarimai kyla tik dėl to, kokios yra to priežastys: ar tai kažkas evoliuciškai paveldėta ar išmokta komunikuojant socialiniame lygmenyje.
Įdomu pastebėti, kad pavyduliavimas yra būdingas ir gyvūnų pasauliui. Įvairūs tyrimai ir eksperimentai su primatais bei paukščiais parodė, kad tarp gyvūnų stebimi tie patys pavyduliavimo bruožai.
Pavydas ir baimė dėl nuosavybės praradimo
JN: Aš pats turiu katiną ir kalytę. Tai pas katiną nėra didelio pavydo jausmo, o pas kalytę yra tiesiog labai didelis pavydas beveik dėl visko: dėl maisto, kuris duodamas, dėl santykio su mano žmona... Ji dėl visko jaučia pavydą. Tu paminėjai nerimą, bet aš sakyčiau, kad tai daugiau yra pasisavinimo sukeltas jausmas.
Čia ne tiek, kad žmogus jaučia nerimą prarasti tą ryšį, kiek jis jaučia, kad tas ryšys turi būti ir privalo būti jo nuosavybė. Ir aš per savo psichoterapeuto praktiką esu matęs daugybę atvejų (ypatingai anksčiau), kai žmonės savo partneriams pavydi netgi minčių. Uždraudžia filmus žiūrėti, uždraudžia koncertus žiūrėti, nes partneris gali kažką netinkamo pagalvoti. Kažką tokio, kas išduos, jog pasisavinimas gali kelti grėsmę.
Tai yra baimė netekti savininkystės arba savininkyste grįsto santykio su kitu žmogumi. Taigi aš labai atskirčiau meilę ir prisirišimą nuo tokio liguisto pavyduliavimo, nes jeigu mes mylime, tai mes priimame tą žmogų visą su visai dalykais. Tai kas jį džiugina, mus ima džiuginti taip pat.
Heros istorija
NS: Taip, visiška tiesa. Pavyzdžiui, Šekspyras pavyduliavimą vadino "žaliaake pabaisa". Taip pat verta prisiminti ir Otelo istoriją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrai daugiau ir dažniau pavydulauja, bet iš tiesų antikinė literatūra rodo, kad tai būdinga ir moterims ir tam taip pat skirta daug dėmesio.
Žinome, kad senovės graikai pasakojo apie deivę Herą, kuri buvo Dzeuso žmona. O Dzeusas visada turėjo įvairiausių draugų, meilužių, dėl ko Hera ypatingai pavyduliavo ir tai darė nebe priežasties. Heros pavydo pasekmės būdavo itin žiaurios, nes ji be gailesčio susidorodavo su savo vyro meilužėmis ir jų vaikais.
Kadangi su pavydu susijęs kontekstas plačiai nušviečiamas gan ankstyvuose žmonijos kultūriniuose šaltiniuose, šis niuansas leidžia mums teigti, kad ši problema buvo aktuali ir svarbi nuo pat žmonijos atsiradimo.
Pavydo priežastys
Pavyduliavimas yra žmonėms natūrali ir išties būdinga emocija. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad tiek išsivyščiosiose, tiek mažiau išsivysčiusiose šalyse žmonės tą jaučia ir patiria. Evoliucijos teorijos šalininkai argumentuoja, kad pavydas išsivystė dėl to, kad būtų galimybė pratęsti giminę ir ją išsaugoti. Vyrai niekada negalėjo būti tikri, kad vaikas, kurį augina, iš tikrųjų yra jų vaikas. Taigi iš tiesų galima sakyti, kad tai kažkiek yra natūraliai susiformavusi emocija.
Kitas dažnas pavyduliavimo taikymas pasitaiko santykių pradžioje, kai poros koketuoja ir bando suprasti, kiek partneriai vienas kitam patinka. Būna netgi noras sukelti tą pavyduliavimą, kad gauti tam tikrus atsakymus į klausimus. Ir tai yra normalu, bet tik iki tam tikros ribos. Nes nekontroliuojamas ir pasikartojantis jis gali virsti santykius ardančia ir patologine emocija.
Kada tas pavyduliavimas pradeda trukdyti ir pačiam žmogui, ir partneriui? Tikriausiai tuomet, kai partneriai pervargsta nuo tokių nuolatinių savo partnerio kontroliavimų, skambučių kas penkias minutes, ar nuolatinių žinučių rašymo, klausimų "ką veikei", "kodėl neatsakai", užrašų knygelių, elektroninio pašto tikrinimų ir t.t. Tas ištisinis kontroliavimas gali užnuodyti santykius ir jeigu niekas nesiliauja, tai partnerius iš tiesų labai atriboja ir labai apsunkina jų gyvenimus.
Perdėtas pavyduliavimas dažnai liudija jaučiamą nesaugumą, iškreiptą savininkiškumo suvokimą, tačiau gali reikšti ir patirtas praeityje psichologines traumas ar net būti rimtesnių ligų pasekmė: paranojos ar šizoidinio sutrikimo išdava.
Normalus ir liguistas pavydas
JN: Dar norėčiau detaliau aptarti normalaus ir liguisto pavyduliavimo kriterijus. Kalbant apie normos ribose esantį pavyduliavimą, tai partneriui leidžiama pačiam išreikšti savo prisirišimą ir savo rūpestį, savo meilę, savo bendrystę ir jis neraginamas nuolatai tai patvirtinti ir įrodinėti. Tai yra norma.
Ir priešingai, liguistas jausmas yra tuomet, kai iš partnerio reikalaujama nuolatinio patvirtinimo ir įrodymų, kad jis yra prisirišęs, kad jis myli, kad jis įsipareigojęs ir t.t. Antras kriterijus - partneriai suteikiama laisvė, jo jausmai nėra sekami. Čia labai svarbus dalykas: jo veikla, buvimo vieta ir bendravimas nesekami ir nestebimi, nes pasitikima partnerio įsipareigojimu. Ir priešingai, liguistas žmogus vietoje to, kad stiprinti santykius, jisai stengiasi stebėti, ką kitas partneris daro ir kontroliuoti jį.
Ir dabar išgirskite (čia gali būti labai kontroversiška), trečias sveiko pavyduliavimo kriterijus yra tai, kad partneriui leidžiama natūraliai, be jokių klausimų ir aiškinimų, domėtis trokštamos lyties žmonėmis. Taigi, galime pasiklausti savęs, ar leidžiame savo partneriams tai daryti. Sveikieji partneriai leidžia, o nesveiki uždeda klausimus, reikalaujančius atsakymų, jie demonstuoja pyktį, jie uždraudžia visokius būdus, kad jų partneriai negalėtų domėtis trokštamos lyties žmonėmis, net jeigu tie žmonės žinomi ir beveik nepasiekiami aktoriai...
Žiūrėkite pilną tinklalaidės įrašą "Santykiai pavydo gniaužtuose".
Įsigykite išsamius mokymus: SANTYKIŲ KRIZĖS. Kaip po jų tapti stipresniais poroje? Seminaras skirtas žmonėms, kurie nori kurti sveikus tarpusavio santykius porose ar jau gyvenant šeimoje, mokytis efektyviai spręsti santykiuose kilusias krizes.
Skaitykite kitus straipsnius temoje: Emocijos
Gydytojai ir specialistai: Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centras