4 Prieraišumo stiliai. Geriau supraskime save ir santykius

Prieraišumo stiliai. Geriau supraskime save ir savo santykius.

Straipsnio temos:

Prieraišumo stiliai santykiuose

Dviejų žmonių santykis yra unikalus ir nepakartojamas, tačiau tam tikrų dėsningumų, kurie kiekvienam iš mūsų yra būdingi ir turi daug įtakos tiek romantinių, tiek draugiškų santykių eigai galime pastebėti.

Pateiksiu kelis pavyzdžius porose: vienas partneris po darbo dienos nori erdvės ir laiko sau, pabūti su savimi ir taip nusiraminti, tuo tarpu kitas partneris nori grįžęs iš darbo visą laiką leisti kartu, bendrauti ir jaučiasi atstumtas kai to negauna. Vienas partneris išeina praleisti laiko su draugais ir jaučiasi užspaustas, kontroliuojamas, kai kitas partneris negali nusiraminti likęs vienas namie ir pastoviai reikalauja dėmesio rašydamas žinutes ar skambindamas, prašydamas greičiau sugrįžti namo.

Jei įsisąmonintume partnerių poreikius: saugumo, ramybės, emocinio ryšio, supratimo, atjautos suprastume, jog dažnai jie sutampa, bet yra kažkas dar gilesnio, kas neleidžia džiaugtis santykiu. Geresniam įtampą keliančių situacijų supratimui tikrai verta patyrinėti savo ir savo partnerio prieraišumo stilių. Tai gali padėti empatiškai priimti savo nesąmoningas stiprias reakcijas ir kryptingai mokytis jas tinkamiau valdyti bei suprasti kito reakcijas ir padėti jas tinkamai sureguliuoti, kad kurti saugų abipusį prisirišimą.

Prieraišumo teorijos pradžia siejama su J. Bowly, M.Ainsworth darbais, kuriuos vėliau išplėtojo ir kiti tyrėjai. Pasak jų, ištakų reikia ieškoti ankstyvų prisirišimų istorijoje, būtent iš ten atsinešame su prieraišumu susijusias nuoskaudas darančias įtaką dabartiniams santykiams. Išskiriami 4 prieraišumo stiliai, kuriuos galime suprasti kaip įgimtos biologijos ir gautų patirčių procesą.

Šis procesas vystėsi tam, kad mes galėtume pasijausti saugiai. Pasisekė tiems, kas augo šeimose kur buvo saugu, tėvai atliepė poreikius, jų elgesys ir reakcijos buvo nuspėjamos, tačiau ne visi turime tokią vaikystę, kai kurių tėvai buvo griežti, pykti, reikalaujantys, kėlė nerimą, baimę ar nekreipė į mus dėmesio, tad augant nervų sistemai teko adaptuotis ir išmokti saugoti save atitinkamai reaguojant.

------------------------------------------------------------------------

SAUGUS PRIERAIŠUMAS

Mes kiekvienas iš esmės esame sukurti saugiam prieraišumui ir jį tarsi turime savyje įgimtą. Jis kaip tarpusavio dermė, atspindinti pozityvią aplinką, kurioje užsimezga ir gimsta pasitikėjimas. Vaikystėje tai reiškia, kad jaučiamės saugūs, jog mus globoja, prižiūri. Jei taip jautėmės galime užaugę geriau pasirūpinti patys savimi, jaučiamės saugūs su savo artimais ir kuriame jiems saugumo jausmą.

Jei tėvai mus suprato, palaikė, pagelbėjo, tai suaugę mes natūraliai ieškome paramos kai to reikia ir noriai ją teikiame kitiems. Jei vaikystėje tėvai rūpindamiesi leisdavo jums būti savarankiškais, neužgoždavo, bet kartu buvo pasiruošę bet kada padėti megzti ryšį, tai išsiugdėme pozityvų tarpusavio priklausymą, t.y. galime pabūti tiek vieni, tiek kartu ir jaustis gerai.

Mes turime „sveiką“ tarpusavio priklausomybę, kai esame ir priklausomi, ir išlaikantys savarankiškumą, gebantys tai subalansuoti. Santykiuose galime būti atsipalaidavę, turintys pamatinį teigiamą tikėjimą pasauliu ir tai padeda patiems labiau pasitikėti savimi.

------------------------------------------------------------------------

VENGIAMAS PRIERAIŠUMAS

Išgyventi kūdikystėje mums reikalingi tėvai, o mes atsižvelgdami į tai, ką jie geba ar negeba prisitaikome. Vengiamas prieraišumo stilius gali vystytis jei tėvai ilgai palieka vaiką vieną arba būdami vienoje patalpoje didžiąją laiko dalį elgiasi taip, tarsi vaiko nėra (pvz. gamina valgyti ir nekreipia dėmesio).

Tėvai neskiria dėmesingo laiko pabūti kartu, pabendrauti yra atitolę. Gali būti bendravimas grindžiamas elgesiu, t.y. tik duodant užduotį, pamokant ką daryti ir daugiau emociškai neįsitraukiant, kai vaikas auga emociškai apleistas, į jo poreikius neatsižvelgiama ir jis patiria pastovų nereagavimą.

Svarbus komponentas yra fizinis kontaktas. Galbūt tėvai pasirūpina vaiku (pavalgęs, aprengtas), bet neprisiliečia, neapkabina, nepaglosto ir vaikas negauna jam labai svarbaus ir reikalingo fizinio kontakto. Pasitaiko ir tokių tėvų, kurie atvirai demonstruoja atstūmimą. Nenuostabu, kad jei bandant megzti ryšį, vaikas jaučiasi atstumtas, gauna nereagavimą, tai saugodamas save galiausiai stengsis mažiau bendrauti. Suaugę tokie asmenys bus tarsi atitolę nuo savo pačių vidinio troškimo megzti ryšį ir bus labai pažeidžiami atsiverti kitiems.

Vengiančiu prieraišumu pasižymintis asmuo gali būti apibūdinamas kaip užsisklendęs savyje, vienišas vilkas, darboholikas. Jei vaikystėje jis patyrė atstūmimą suprantama, kad viską mėgs daryti pats, nenorės pagalbos, komandos ir gali būti, jog lengviau užmegs santykį su gyvūnais, augalais nei su žmonėmis. Toks asmuo gali pajausti bendravimo ilgesį, bet tuo pačiu nedėti pastangų bendrauti ir netikėti, jog kiti gali patenkinti jo poreikius.

Pasitaiko, kad vengiančiu prieraišumu pasižymintis asmuo kaip tik atrodo daug bendraujantis, turintis įvairiausių pažinčių, tačiau paprastai tie santykiai paviršutiniški, dalykiški, nes jam gilus ilgalaikis ryšys nekelia pasitikėjimo. Nepaisant daugybės kontaktų, draugų gali būti vos keli ar nei vieno. Romantiniuose santykiuose tai gali pasireikšti tuo, jog artimi santykiai atrodo grėsmingai, pernelyg sudėtingai ir pirmenybė teikiama trumpalaikiams, neįpareigojantiems santykiams.

Ką reikėtų praktikuoti norint padėti sau? Pirmiausiai reikėtų daugiau dėmesio skirti fiziniam ir emociniam dabarties momento įsisąmoninimui, pavyzdžiui užuot ėmęsi individualios veiklos pasirinkite bendravimą su kitais žmonėmis, paskambinkite ir papasakokime kitam apie savo išgyvenimus, o ne laikykite viską savyje.

Jei esate poroje, stenkitės turėti bendrų veiklų ir palaikyti abipusį dėmesį. Atkreipkite dėmesį ar bendraujant palaikote akių kontaktą, ar išlaikote nuoširdų susidomėjimą pokalbiu ir jei reikia mokykitės tai daryti. Gali būti, kad ne partneris yra atitolęs ir neįdomus, o jūs siunčiate signalus rodančius nesidomėjimą ir taip atstumiate partnerį.

Supraskite, kad jums reikia laiko pereiti iš vienos būsenos į kitą, tad duokite laiko sau priimti sąmoningus sprendimus, tarsi iš anksto nusiteikite, pasiruoškite artimam kontaktui, ryšio mezgimui. Pastebėkite ar suprantate savo poreikius, ar priimate kai kitas nori jums padėti, palaikyti. Stenkitės inicijuoti abipusį artumą skatinančias veiklas, mokykitės patys prašyti pagalbos.

Kai pasakojate apie save, sąmoningai pridėkite smulkmenų, pasakokite apie emocijas, o ne tik faktus ir įtraukite gestus. Supraskite, kad fizinis buvimas vienoje patalpoje dar nėra artimas ryšys, ypač jei dėmesys nukreiptas į telefono aparatą, kompiuterį ir pan., tad kartais dėmesį trikdančius prietaisus patraukite visai į šoną ir pabandykite sudominti partnerį nuoširdžiu pokalbiu.

------------------------------------------------------------------------

AMBIVALENTIŠKAS PRIERAIŠUMAS / NERIMASTINGAS PRIERAIŠUMAS

Maždaug iki 18 mėn. amžiaus vaikas nesuvokia objekto pastovumo, tai reiškia, kad jei mama ar tėtis išėjo iš kambario, jis tarsi išnyksta iš pasaulio. Vaikas augdamas vis geriau suvokia, kad jei objektas išėjo, jis vis tiek egzistuoja ir sugrįš. Maždaug tuo pačiu raidos etapu atsiranda objekto nekintamumo suvokimas, t.y. supratimas, jog iš kito kambario sugrįš ta pati mama, kuri išėjo prieš kelias minutes.

Toks augantis vaiko gebėjimas suprasti objekto pastovumą ir nekintamumą yra labai svarbus ir padeda ugdyti ryšį su asmenimis prie kurių pirmiausiai prisirišame. Tačiau jei santykiai su tėvais yra nenuoseklūs ir nenuspėjami šis procesas sutrinka. Vadinasi vaikui yra neaišku ar prisirišimo objektas atsiras, ar jis bus malonus, o gal atvirkščiai bus nepatenkintas, piktas ir tai verčia abejoti savimi, jaustis nesaugiai.

Ambivalentišku prieraišumu pasižymintys asmenys nesulaukė nuoseklaus atsako kai reikėjo orientuotis savo emociniame pasaulyje, galėjo būti taip, kad mama ar tėtis buvo meilūs ir vaikas bandė nusiraminti, atsipalaiduoti, tačiau kartais be jokios aiškios jam priežasties nustodavo tokie būti ir tai skatino nerimą dėl santykių. Galėjo būti ir taip, kad tėvai perdėtai spaudė ir ribojo vaiką visai jam neduodami erdvės, kai jis jos norėjo ir atvirkščiai, kai siekė dėmesio, to nepastebėdavo ir nerodė atgal, tad vaikas pastoviai nerimavo dėl to, kaip tėvai reaguos šį kartą.

Ambivalentišku prieraišumu pasižymintys asmenys tikrai nori ir siekia santykių, tačiau jie pastoviai nerimauja ir jiems reikia daug pagalbos, kad nusiramintų, jiems reikia kito žmogaus, kad valdyti savo jausmus. Jie gali būti apibūdinami kaip perdėtai reikalaujantys dėmesio, nervingi, įkyrūs, kontroliuojantys, pernelyg jautrūs.

Jei vengiančiu prieraišumo pasižymintis asmuo gali jausti nerimą, kad prie jo pernelyg artinasi mylimas asmuo ir trokšti erdvės, tai ambivalentiškas asmuo nerimauja kai lieka vienas, net jei tai visiškai įprasta priežastis (darbas, sportas, komandiruotė). Jis bus sutrikęs vienas namuose, bet vos tik artimas asmuo grįš jaus saugumą.

Ką reikėtų praktikuoti norint padėti sau? Stebėti ar nėra taip, kad visą save atiduodate kitam, tarsi altruistiškai dosniai ir tada jaučiatės taip, tarsi ir kitas tiek pat dėmesio turėtų skirti jums atgal. Toks nuoširdumas gali būti nesąmoningai kiek nenuoširdus, nes vėliau reikalaujate (manipuliuojate). Jums svarbu suprasti, kad net ir puikus partneris gali nesugebėti duoti tiek daug dėmesio atgal.

Iš čia kyla dar viena problema: kadangi esate tarsi priklausomi nuo kito, neturite gero ryšio su pačiu savimi ir ko pats norite, tad turite daugiau dėmesio skirti grįžimui į save, mokytis pačiam save sureguliuoti ir nusiraminti. Raskite jums tinkantį būdą nusiraminti vienam (tai nereiškia visada taip daryti). Verta mokytis atsipalaidavimo technikų ir priminti sau, kad galite per greitai ir per stipriai supykti dėl įsivaizduojamo ar menko nesutarimo, tad kaip tik stenkitės kuo daugiau į santykius nešti lengvumo, nes perdėtas jautrumas partnerį skatina atsiriboti, o ramybė veikia atvirkščiai.

Galite sutarti, kad partneris trumpai jums parašys žinutę, kuri padės jausti ryšį, tačiau nespauskite partnerio skambučiais ir perdėta kontrole kada grįš, geriau susiplanuokite kuo konkrečiai patys galite užsiimti kai partnerio nėra.

Kai partneris rodo dėmesį ir meilę, skirkite tam visą savo dėmesį, priimkite jį, o ne atsiribokite (kartais nerimas dėl artumo reiškia, kad puikiai išmokstame jį atmesti kai gauname). Turite suprasti, jog nervų sistema pastoviai siunčia signalą apie gresiantį pavojų ir kartais nesąmoningai tikime, kad jei nustosime skųstis prarasime asmenį prie kurio esame prisirišę, tačiau turime suprasti, kad nebūtinai taip nutiks, galbūt viduje nusiraminę ir nustoję baimintis tapsite artimesni ir jausitės visaverčiai.

------------------------------------------------------------------------

DEZORGANIZUOTAS PRIERAIŠUMAS

Tikėtina, kad tokio asmens vaikystėje tėvai buvo nenuoseklūs ir kartais (arba visada) buvo grėsmės šaltinis. Galbūt jie patys nesusitvarkė su savo traumomis (gimdymo trauma, liga, netektis) tad per ilgai užsitęsdavo jų vaiką bauginantis elgesys. Tėvai greičiausiai nemokėjo nuraminti savo vaiko, tad jis buvo per ilgai ir pernelyg susijaudinęs. Tokioje būsenoje labai stipriai veikė arba simpatinė nervų sistema, arba atvirkščiai parasimpatinė nervų sistema. Pirmu atveju tai reiškė įtampą, nerimą, baimę, antru atveju išjungimo, disociacijos būsenas.

Tokios patirtys lemia, kad vaikas turi siauras tolerancijos ribas ir lengvai yra išmušamas iš vėžių, nemoka prisiderinti prie kitų, nes šeimoje to nebuvo mokoma. Jis tarsi turi du kraštutinumus būti įtampoje arba atsijungti nuo emocijų. Paprastai tokiems vaikams sunku bendrauti su bendraamžiais, jie gali draugiškumo ženklus suprasti kaip grėsmę ir sureaguoti atstumiančiai, toks vaikas mokykloje paprastai laikomas problema.

Dezorganizuotu prieraišumo stiliumi pasižymintis asmuo nepasižymi pastoviais elgsenos modeliais. Tam tikra prasme dezorganizuotas prieraišumas yra vengimo ir ambivalentiškumo derinys, tik sumišęs su baimės paveiktu išgyvenimo instinktu, kurį sukelia galimas pavojus.

Toks asmuo pasižymi kraštutinėmis būsenomis, kartais būna užsidaręs, užgniaužęs viduje tūnantį pavojaus signalą, o kartais perdėtai jautrus, su pastoviu vidiniu aliarmu. Gali būti taip, kad dezorganizuotas prieraišumas pasireikš tik į tam tikrus dirgiklius, pavyzdžiui pakeltą balso toną, smurtą rodomą per TV.

Labai svarbu suprasti, kad tokiems žmonėms išgyvenant stiprų stresą nervų sistema gali pradėti blaškytis tarp kraštutinumų, gali dingti apetitas, šokinėja temperatūra ir pan. Kai viena dalis nori veikti, o kita nori sprukti gali dėl didžiulės įtampos pasireikšti sustingimo būsena, kada kūnas atrodo negali net judėti.

Kai dirgikliai išnyksta ir žmogus atsigauna, jis gali grįžti į saugų, vengiamą ar ambivalentišką prieraišumą be dominuojančio grėsmės pojūčio, tai gi, čia svarbu suprasti, kad prieraišumo sistema yra tarsi tęstinė būsena ir priklauso nuo situacijos, nuo žmonių, su kuriais bendraujama ir kiek (ne)jaučiama grėsmė sukelianti saugumą arba nesaugumą.

Ką reikėtų praktikuoti norint padėti sau? Jei vengiančių prieraišumu pasižymintiems reikia mokytis būti labiau priklausomiems nuo kitų, ambivalantiškiems/nerimąstingiems - mokytis mažiau būti priklausomiems nuo kitų, tai dezorganizuotu prierašumo pasižymintiems asmenims reikia mokytis abiejų dalykų, t.y. tinkamos savireguliacijos ir koreguliacijos.

Dažnai gali būti taip, kad dėl grėsmės pojučio esate linkęs kontroliuoti situacijas, tai visiškai suprantama dėl turimos patirties, tačiau kiti žmonės šią savybę gali sutikti nemaloniai, tad su atjauta sau stenkitės ieškoti abipusiškumo, kad partneris nesijaustų jūsų kontrolėje, bet ir jūs jaustumėtės pakankamai saugiai.

Pastebėkite kaip norėdami sukontroliuoti situaciją pasiduodate emocijoms, tai gali būti pyktis, kuris išliejamas ant kitų ir neigiamai veikia saktykius arba gali būti noras atsiriboti, kad nejausti skausmo, pasireiškiantis nebendravimu. Stenkitės „pagauti“ savo impulsus ir prieš darydami veiksmą duokite sau laiko pagalvoti kaip tas veiksmas paveiks tolimesnę santykių eigą. Ar mano norimo veiksmo pasėkmės yra tai, ko aš iš tiesų noriu?

Jei patiriant įtampą dažnai reaguojate sustingimu mokykitės tyrinėti savo asmenines ribas. Pastebėkite koks atsumas iki kito žmogaus jums yra saugus. Jei blogai jaučiatės, kad kažkas veržiasi į jas (pavyzdžiui autobuse per arti kitas žmogus), pasistenkite gražinti ribas taip, kad jaustūmėtes saugiau (pasitraukite į kitą vietą).

Jei kaip tik norite žmogų prisileisti arčiau, stebėkite ar kartais nesiunčiate jam priešingų kūno signalų ir jei reikia, kūnu komunikuokite susidomėjimą, priėmimą. Jums svarbu įtraukti kūno praktikas ir pajausti saugumą per kūną, mokytis nustatyti ribas arba priimti artumą, kviesti kitą artumui.

Pabaigai: labai svarbu suprasti, kad prieraišumo stilius nėra stabilus ir nekintamas. Mes iš prigimties visi turime polinkį saugiam prieraišumui, tad norint jį ugdyti galime dėti tikslingas pastangas ir taip kurti saugesnius tarpusavio santykius.