Šizofrenija: kas tai? Požymiai, simptomai, stadijos ir gydymas
Šizofrenija | Medicinos psichologo, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeuto Daliaus Kurlinko ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Ką reikia žinoti apie šizofrenijos spektro sutrikimus?“, kuris vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Pokalbio temos
Šizofrenija - kas tai?
Dr. Julius Neverauskas: Sveiki, šiandien mes su psichologu, psichoterapeutu ir psichoterapeutų mokytoju Daliumi Kurlinku kalbame apie tai, apie ką žmonės kalba ženkliai per mažai. Kalbame apie psichozinio spektro sutrikimus, kaip šiems žmonėms gali padėti psichoterapija ir kaip jie ir jų artimieji gali pasinaudoti psichoterapijos galimybėmis? Taigi, Daliau, pirmas klausimas tau būtų, kodėl pasirinkai šią temą?
Dalius Kurlinkas: Atsakydamas į šį klausimą ir kaip įvadui į šią temą norėčiau pradėti nuo elementarios statistikos. Šizofrenija visame pasaulyje yra diagnozuota maždaug 1-am procentui žmonių. Šiek tiek mažiau nei 1%, bet labai arti. Tačiau žiūrint bendresne prasme į visus psichozinio spektro sutrikimus, tarp kurių ir šizofektinis, kliedesinis ir įvairūs kiti sutrikimai, tai sudaro maždaug apie 2,5% pasaulio populiacijos.
Nors statistiškai tai yra sąlyginai retas sutrikimas, bet ne toks retas, kad mes jo galėtumėme nepastebėti ar su juo nesusidurti. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, bipolinio sutrikimo atvejų tėra vienu procentu daugiau nei šizofrenijos, tačiau bipoliškumas sulaukia nepalyginamai daugiau dėmesio.
Tuo tarpu psichozinio spektro sutrikimai sulaukia labai mažai tokio aptarimo, ypač iš mokslinės ir mokslu pagrįstos pusės. Tai yra vienas svarbus dalykas. Antra - ką aš pastebiu ir ne tik aš - yra daugybė tyrimų, kurie liudija, kad tai vienas labiausiai stigmatizuojamų ir mistifikuojamų sutrikimų. Ir ne tik bendroje populiacijoje, bet ir specialistų tarpe.
Netgi tarp specialistų yra visokių nuomonių, minčių, įsitikinimų, kurie dažnai palaiko tą stigmą, arba tuos žmones, kurie turi diagnozuotą šizofreniją ar kitus pichozinio spektro sutrikimus, dažnai netgi savotiškai nurašo. Tarsi gaunasi tam tikra prasme psichiatrijos, psichoterapijos užribis. Būtent dėl to norisi apie tai kalbėti, pateikti įvairius aspektus ir pateikti realistiškesnį vaizdą.
Neigiami šizofrenijos požymiai: Stigmatizacijos problema
Tokie būtų svarbiausi aspektai, dėl ko nusprendžiau pasirinkti šią temą. Ta stigmatizacijos problema yra tokia gili, kad netgi pradedama ieškoti alternatyvių pavadinimų... Joks kitas sutrikimas nesulaukia tiek mokslinių straipsnių ar diskusijų, kad reiktų kažkaip keisti terminologiją, kuri galėtų padėti tą stigmą sumažinti ir t.t.
Pavyzdžiui, kai kurios šalys jau ėmėsi realių veiksmų. Tarkime, Japonijoje šizofrenija jau pervadinta kitu terminu, kuris jų kalba verčiamas kaip integracijos sutrikimas. Japonijos psichiatrų sąjunga, įvairios asociacijos ir bendruomenės ties tuo dirbo ir kovojo apie dešimt metų, kol pakeitimai įsigaliojo.
Pietų Korėja taip pat oficialiai yra pakeitusi terminą, kurį būtų galima versti kaip suderinimo arba derėjimo sutrikimas. Tokie būtų pavyzdžiai kaip yra bandoma kovoti su minėta stigma. Ir netgi Vakaruose yra daug šalių, kuriose diskusijos, kaip ir pakeisti, nuolat kyla.
Nors terminas lietuvių kalba taip pat ne visai tikslus. Iš tiesų sutrikimas taisyklingai turėtų būti vadinamas skizofrenija (iš gr. σχίζω "skylu" + φρήν "dvasia, protas"). Todėl manoma, kad ne iki galo atspindi, nes yra susijęs labiau su žmogaus integracija.
Ką lemia stigmos ir mitai apie šizofreniją?
Dar kitas aspektas, dėl ko verta apie tai kalbėti, yra papildomi iš to išplaukiantys dalykai. Pavyzdžiui, šizofrenijos ar psichozinio spektro sutrikimo turėjimas dažnai apsunkina ir sutrikdo tiek sergančiųjų, tiek jų artimųjų gyvenimus, dažnai reikšmingai apsunkina funkcionavimą. Ypač, jeigu nėra suteikiama tinkama pagalba, jeigu yra daug stigmatizavimo.
Labai dažnai suprastėja gyvenimo kokybė, dažnesnės hospitalizacijos, tarpasmeninės problemos, konfliktai, nedarbas, įvairios finansinės problemos, netgi dažnesnės nei besigydant somatines ligas. Yra daryta tyrimų, kad žmonės sergantys šizofrenija rečiau kreipiasi pagalbos, nedrįsta to daryti dėl pačios ligos ypatumų, bet iš dalies ir dėl to, kad netgi dalis gydytojų kvestionuoja minėtų terminų naudojimą.
Iš tikrųjų, noriu iš karto pabrėžti tokį labai svarbų skirtumą, kad žmogus turintis šizofrenijos diagnozę, labai skiriasi nuo to, kas bendrinėje kalboje turima galvoje sakant šizofrenikas, šizikas. Yra pastebėta, kad kartais netgi specialistai tokiais terminais pasimėto, ne taip rimtai žiūri į šių pacientų somatines ligas, pražiūri rimtus širdies, kraujagyslių, kepenų sutrikimus, dėl kurių ligoniai vėliau miršta.
Dar pastebėta, kad apskritai šizofreniją turintys žmonės gyvena trumpiau. Gyvenimo trukmė gali sutrumpėti nuo 10 iki 25 metų. Vidutiniškai šie pacientai gyvena 14,5 metų trumpiau ir anksčiau miršta negu bendroji populiacija. Tarkime, jeigu moterų amžiaus vidurkis Lietuvoje siekia apie 81 metus, tai atėmę minus 14 metų gauname ženklų skirtumą. O jeigu žiūrėtume taip vadinamo kokybiško gyvenimo trukmę (kai žmogus dar gyvas, bet dėl ligos, pavyzdžiui, praranda daug tam tikrų dalykų, arba tiksliau gali prarasti), tai ta trukmė dar labiau sumažėja.
Kitas dalykas - didesnė savižudybės rizika. Maždaug apie 5-6 % šizofreniją turinčių žmonių nusižudo gyvenimo eigoje. Savižudybės rizika išties šiuo atveju išauga.
Buvo darytas didelis tyrimas, kad tas įėjimas į socialinę izoliaciją irgi trumpina gyvenimą dėl apsiribojimo ir savęs apleidimo. Pastebėta, kad jeigu tie rizikos faktoriai yra sukontroliuojami ir žmones pavyksta įtraukti į visavertį gyvenimą, į bendruomenę, tai minėtas amžiaus trumpėjimo vidurkis ženkliai sumažėja. Kitaip sakant, sergantys žmonės gyvena labai arti įprastos populiacijos amžiaus vidurkio.
Tai rodo, koks svarbus yra gydymas, pastovumas ir ypač bendruomenė ir įtraukimas. Tačiau dažniausiai nutinka priešingai: žmonės įprastai nusišalina nuo turinčiųjų šizofreniją, vengia jų. Net kai šie žmonės gydosi dažnai jų privengiama su nuostata "imk greičiau vaistų, kuo greičiau dink iš čia ir nesirodyk". Aš gana grubiai kalbu, bet toks požiūris yra ir dėl jo stebime minėtas situacijas. Visa tai, žinoma, blogina ligos simptomus.
Psichoterapinės galimybės
DK: Būtent dėl šių priežasčių ir norisi apie tai kalbėti ir norisi pasisakyti. Ypač tai, kad šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad gydant šizofreniją psichoterapija pasižymi didelėmis galimybės (greta taikant ir farmakologinį gydyma). Yra sukurtos ištisos psichoterapinės sistemos, turinčios mokslinį pagrindimą.
Pavyzdžiui, viena iš jų - apjungianti daug įvairių dalykų - yra į atsistatymą arba į atsigavimą orientuota kognityvinė terapija (Recovery Oriented Cognitive Therapy arba CTR trumpinys). Seniau buvo taikoma KET psichozėms, bet CTR sistema įtraukia ir pastarąją bei daug kitų elementų, yra labai išgryninta ir tikrai veiksminga.
Tikrai esu matęs gerų rezultatų ir pačiam asmeniškai teko sėkmingai dirbti su žmonėmis, kurie turi tų sutrikimų ir kai kuriems besigydant pavykdavo netgi ilgą laiką išlaikyti savąją darbo vietą.
Atskirtis ir jos priežastys
JN: Daliau, mes apie tai dar detaliau prieisim... Bet grįžkime dar prie priežasčių. Norėčiau papildomai akcentuotį jau tavo minėtą atskirtį ir tos atskirties priežastis. O priežastys, mano nuomone, yra dvi. Tai viena priežastis yra nesupratimas, kaip tie žmonės gyvena, kas ten pas juos vyksta, kaip jie jaučiasi, ką jie gali ir ko negali. Šie žmonės yra painiojami su kažkokiais kvailiais, neprotingais žmonėmis. Ir tai yra neteisybė.
Aš esu matęs labai daug pacientų, kurie yra labai labai protingai, netgi sakyčiau už mane protingesni. Protas, intelektas sumenksta nebent galutinėse stadijose, jeigu nėra tinkamo gydymo. Šie žmonės tam tikrose srityse gali puikiai išlaikyti ir kūrybingumą, ir produktyvumą, ir kitus svarbius dalykus. Mes žinome, kad labai daug žymių žmonių sirgo arba serga šia liga, bet apie tai dar grįšime.
Kitas dalykas yra mitas, kad šitie žmonės yra pavojingi. Tai yra mitas. Sveikieji žmonės yra žymiai pavojingesni už sergančius ir sergantys šizofrenija ypatingai retai padaro nusikaltimus. Absoliučią daugumą nusikaltimų daro žmonės, kurie nieko panašaus neturi. O antra šios atskirties priežastis yra dėl to, kad dauguma žmonių neturi kompetencijų tvarkytis su turinčiais šį sutrikimą. Įskaitant kartais, deja, ir medikus, o kartais net ir psichologus.
Nes šiems žmonėms, kurie serga psichoziniais sutrikimais, reikia specialių kompetencijų, kad būtų galima su jais tinkamai tvarkytis. O kai mes neturime specialių kompetencijų, tai tuomet tarsi iš puikybės mes šiuos žmones nuvertiname ir juos pastumiame į atskirtį. Ir tai, mano nuomone, yra labai blogas dalykas.
Ir dėl to mes, Daliau, birželio 15 dieną darome seminarą. Jame pateiksime intervencijas, priemones, technikas, būdus, kaip mes galime dirbti su šitais žmonėmis, kaip galime jiems padėti, kaip padėti jiems pagelbėti sau patiems ir artimiesiems ir t.t. Mūsų tikslas bus padidinti kompetencijas susitvarkyti su šiais sergančiais ir kenčiančiais žmonėmis, kurie turi nuostabių...
Pilną diskusijos įrašą galite peržiūrėti prenumeruodami Žmogaus instituto Youtube kanalą.
Įsigykite išsamius mokymus (apimančius temas: šizofrenijos simptomai, šizofrenijos požymiai, šizofrenijos gydymas ir kt.) "Šizofreninio ir psichozinio spektro sutrikimai. Kaip padėti klientams, sau ir ką daryti artimiesiems?" Seminaro tikslas – supažindinti dalyvius su mokslu ir įrodymais grįsta šizofreninio ir psichozinio spektro sutrikimų (šizofrenija, šizoafektinis, kliedesinis sutrikimai) samprata ir pagalbos (bei savipagalbos) galimybėmis šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje ir psichiatrijoje.
Skaitykite kitus straipsnius temose: Asmenybės sutrikimai
Gydytojai ir specialistai: Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centras
