Žmogus darboholikas: Reikšmė, ligos ypatumai, gydymas
Darboholikas | Medicinos psichologo, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeuto Daliaus Kurlinko ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema “Darboholizmo fenomenas per asmenybės psichologijos prizmę“, kuris vyko Žmogaus instituto tinklalaidėje “Mąstyk ir veik“.
Straipsnio temos:
Darboholizmas – kas tai? Apibrėžimas
Julius Neverauskas: Sveiki visi, šiandien mes su psichologu, psichoterapeutu, supervizoriume, lektoriumi Daliumi Kurlinku šnekame apie tai, kas aktualu ne tik daugeliui žmonių, bet ir mums patiems. Kalbame apie darboholizmą. Daliau, tuomet pirmas mano klausimas būtų, kodėl tu pasirinkai šią temą?
Dalius Kurlinkas: Sveiki, aš nusprendžiau, kad iš vienos pusės apie šią temą tarsi nemažai kalbama, bet atmetus tai, kad mes dažnai girdime žmones save įvardijančius “darboholikais”, iš tikrųjų tai labai rimta tema… Man asmeniškai taip pat: aš turiu daug darboholizmo požymių ir šis reiškinys yra vienas didesnių mano gyvenimo iššūkių. Taigi asmeniškai norėjau pasidalinti, pakalbėti, kodėl tai svarbu, kaip tai veikia, kokie mechanizmai vyrauja ir ką galima su tuo padaryti?
JN: Aš taip pat turiu šitų požymių ir aš manau, kad daug aktyvių žmonių jų turi. Tuomet pandykime apibrėžti, kas tai yra, kokie vyraujantųs simptomai, požymiai, ir tada eisime prie to, kaip spręsti šią problemą?
DK: Gerai, pradėsime nuo apibėžimo ir nuo to, kuo gi darboholizmas yra įdomus. Visi apie tai esame girdėję, visi tarsi suprantarne, ir mokslininkai tyrinėja tai jau daugiau nei penktą dešimtį metų, bet dar niekas nėra priėjęs prie gero apibrėžimo. Yra keletas skirtingų terminų ir aš juos abu šiandien pabandysiu ir atskirti, ir tuo pačiu apibendrinti.
Kartais galite girdėti naudojant terminą darboholizmas ir yra terminas priklausomybė nuo darbo (dar aštriau skambantis). Dauguma mokslininkų juos naudoja kaip sinonimus, bet paskutiniu metu jaučiamas bandymas atskirti.
Dabar pateiksiu vieną iš daugelio galimų apibrėžimų, ar tiksliau idėjų, kas tai yra, koks tai reiškinys ir t. t. Taigi darboholizmą galima suvokti kaip tokį perteklinį, nekontroliuojamą arba mažai kontroliuojamą potraukį darbui tiek realiais veiksmais (tai reiškia ilgos darbo valandos ir pan.), tiek mintimis, galvojimu apie darbą, buvimu mintimis tame darbe ir aukojant arba renkantis darbą vietoje daugybės kitų gyvenimo sričių.
Tai yra bendrinis apibrėžimas.
Darboholizmas ir priklausomybė nuo darbo
Dabar pakalbėkme apie tai, kuo skiriasi darboholizmas ir priklausomybė nuo darbo. Darboholizmas labiau pabrėžiamas kaip apibendrinantis dalykas: perteklinis įsitraukimas, atsidavimas darbui aukojant kitas sritis.
Tuo tarpu priklausomybės nuo darbo atveju dar labiau pabrėžiamos neigiamos pasekmės. Tai yra aplinkybės, kai nepaisant daugybės neigiamų pasekmių žmogus ir toliau visa tai tęsia kartu su tam tikru kompulsyvumo elementu. Nes, tarkime, darboholikas labai nori dirbti, įsitraukia į darbą, bet iš principo gali truputį pareguliuoti save, sustoti ir taip toliau, tik kad darbas būna dažnai prioritetas.
Tačiau esant priklausomybei nuo darbo atsiranda rizika, kad šeima gali žlugti, atsirasti rimtos sveikatos problemos, ir visi kiti dalykai. Žmogus vis tik jaučia, kad turi dirbti nepaisant visko. Taigi atsiranda daugiau obsesyvumo ir įkritimų. Žiūrint bendrai, tai reiškinys, kai yra perteklinis įsitraukimas vietoje visų kitų sričių ir jas aukojant.
Ar darboholizmas liga? TLK ir DSM klasifikacijos
Darboholizmo ar priklausomybės nuo darbo mes nerasime jokioje oficialioje klasifikavimo sistemoje: nei TLK (tarptautinėje ligų klasifikacijoje), nei DSM (Amerikoje labiau naudojamas diagnostikos ir sutrikimų statistikos vadovas).
Tačiau klinikinėje literatūroje ši tema, kaip minėjau, tyrinėjama jau kokie penki dešimtmečiai. Priklausomybė nuo darbo kaip prekursorius priskiriama vadinamųjų elgesinių priklausomybių kategorijai. Bent jau klinikinėje literatūroje bandoma priskirti.
Tačiau čia atsiranda niuansų, nes žodis priklausomybė, darboholizmas, panašiai kaip alkoholizmas, skamba – taip kartais gali atrodyti – per aštriai. Ir viena iš priežasčių, dėl ko vengiama šią problemą įtraukti į oficialius diagnostinius vadovus, tai, kad dar nėra labai gero išgryninimo sutarimo. Ir antras dalykas, yra didžiulė baimė, kad psichiatrija ir psichologija visą žmogaus elgseną nori tarsi patologizuoti. Ir dėl to šios medicinos šakos yra dažnai kritikuojamos.
Dar vienas įdomus pavyzdys yra toks, kad, tarkime, norėdami kokybiškai gyventi ar išgyventi mums nėra būtinos įvairios psichoaktyvios medžiagos tokios kaip amfetaminas, kokainas ar alkoholis. To tarpu didžiajai daliai žmonių tenka dirbti ir jie negali būti vienaip ar kitaip nesusiję su darbu: yra būtinybė patiems apsirūpinti, aprūpinti šeimą, jeigu turi sukūrę, užtikrinti tam tikrus vaikų poreikius ir t.t. Darbas netgi yra viena iš veiklų, liudijantį sveikatos požymį.
Jeigu žiūrint nuo senų senovės, tai klasikas Freudas išskiria du dalykus. Jis sako, kad sveikas žmogus yra tas, kuris geba mylėti ir dirbti. Prie daugelio sutrikimų (ką mes beimtume, depresiją ar kt.) yra toks prierašas, kad “reikšmingai apsunkina funkcionavimą tarpasmeninėje, darbinėje ar kitose svarbiose srityse”. Šiame fone priklausomybė nuo darbo atrodo kaip ir geras dalykas ir daugelio žmonių išgyvenimui yra būtinas.
Jeigu labai filosofiškai pažiūrėjus, gal ir nėra būtina, galima ir be darbo išgyventi, bet dėl integracijos ir savirealizacijos išties labai kasdieniškas ir pažįstamas daugeliui reiškinys. Bet kaip ir daugelio dalykų, netgi ir gerų dalykų gali būti per daug. Ir dėl to ši tema yra tokia stipriai klastinga, prie ko aš dar prieisiu.
Pavyzdžiui, būna atvejų, kai ateina poros drauge arba atskirai ir sako, kad “mano partneris per daug dirba”, tai dažnai tai palydima tokiu argumentu: “nu bet gal ir negaliu skųstis, bent jau negeria”, ar kažkaip kitaip blogai nesielgia. Taigi yra toks momentas, kad darboholizmas nėra visgi labai kažkas blogo. Taigi yra toks paslėptas elementas, dėl kurio jį taip sunku apčiuopti, bet iš tikrųjų atneša daug neigiamų pasekmių.
Darboholizmas vs įsitraukimas į darbą
Dar vienas svarbus aspektas, kuo darboholizmas skiriasi nuo stipraus įsitraukimo į darbą? Vienas iš esminių dalykų yra tai, kiek žmogus geba sustoti? Nes, pavyzdžiui, žmogus gali būti netgi labai atsidavęs darbui, labai mėgautis darbu ir jam gali labai patikti dirbti daug valandų, bet jis nebūtinai bus darboholikas arba turės priklausomybę nuo darbo.
Esmė tokia, kad, pavyzdžiui, jis gali labai intensyviai dirbti, bet po to išeina atostogų ir su ta diena jis persijungia ir skiria dėmesį atostogoms ir poilsiui. Tai darboholizmas nebūtinai reiškia, kad žmogus dirba ir gali dirbti daug valandų, bet jis nuolat būna darbe savo mintyse būna: galvoja, erzinasi, jaučiasi, kad labai aukojasi. Skirdamas laiką šeimai, galvoja, kad jeigu nebūtų su artimaisiais, tai padarytų daug darbų, verslą išplėstų ir pan. Galvoja, kad yra geras žmogus, nes vietoje to aukojasi būdamas su šeima.
Darboholizmo esmė ne vien tik išdirbtame valandų skaičiuje, bet būtent santykyje su darbu.
JN: Daliau, aš dar noriu atkreipti dėmesį į vieną požymį. Jeigu mes kalbame apie priklausomybes, tai mes kalbame dar ir apie abstinenciją. Šitie žmonės jaučia kaltės jausmą, jaučiasi blogai atostogų metu, savaitgalių metu, kai jie nedirba.
DK: Sakyčiau, netgi kenčia, jaučia kančią. Atostogas jiems būna kaip kančia. Kartais jaučia kaip duoklę ar didelį pasiaukojimą, kai su šeima, pavyzdžiui, reikia išvykti atostogų.
Darboholiko požymiai
1. Obsesyvumas. Pagrindinis darboholiko požymis yra pastovumas, obsesyvumas. Tai reiškia, kad žmogus labai daug savo laiko paskiria ne tik realiam darbui, realiom darbo valandom, bet – kas yra dar svarbiau – galvojimui apie tą darbą arba mintims susijusioms su darbu. Nuolat galvoja, kaip dar galėtų daugiau dirbti. Jeigu yra išeiginė diena, tai džiaugiasi, nes galės kitus darbus padaryti, kuriems dar laukia eilė.
Gali galbūt juokingai skambėti, bet, pavyzdžiui, kaip kiti žmonės, kurie turi priklausomybę nuo medžiagų, turi visokių pažįstamų dilerių, iš kurių gali įsigyti tas medžiagas, tai žmonės linkę į darboholizmą turi taip pat kontaktų, kuriems visuomet galima paskambinti ir gauti to darbo ir galimybių užsidirbti.
2. Darbas dėl darbo. Dar vienas požymis yra atsidavimas darbui ir vykdymas darbinių užduočių, kai nėra jokios būtinybės. Nėra reikalo užtikrinti būtiniesiems poreikiams, netgi nėra poreikio užsitikrinti prabangą, bet gaunasi darbas dėl paties darbo.
3. Savęs ir kitų vertinimas per darbo prizmę. Iš viso to išplaukia savo vertės prie darbo pririšimas: aš tiek vertingas, kiek esu darbingas. Arba – esu tiek vertingas, kiek dirbu. To pasekoje atsiranda įvairūs įsitikinimai, kad geras žmogus yra tas, kuris dirba, kad užimtos rankos apsaugo nuo visokių kitokių blogybių ir taip toliau.
4. Mintys apie pasekmes darbe. Dar vienas požymis yra didžiulė baimė ir galvojimas apie pasekmes, jeigu kažkas darbe bus blogai: jeigu kažko neužtikrins, jeigu kažkas nepasiseks, jeigu kažko nesužiūrės ir taip toliau.
5. Darbas kaip emocijų reguliavimo priemonė. Toliau eina darbo naudojimas savo emocijų reguliavimui. Reiškia, kad užuot išjautus, išsprendus įvairius konfliktus, nepasitenkinimus šeimoje, artimoje aplinkoje, nukreipiamas dėmesys į darbą.
Jie turi įsitikinimą, kad darbas išlaisvina, bet iš tikrųjų neišlaisvina, jiems neatneša to, ko jie nori. Jie bando reguliuoti emocijas, įtampą, nerimą, stresą per darbą, per bandymą dirbti. Pasitelkimas darbo, kad reguliuoti emocijas.
6. Kintanti tolerancija. Dar vienas požymis, kuris būdingas priklausomybių sričiai – tolerancija. Kaip ir vartojant medžiagas, pradedama nuo nedaug, pavyzdžiui, nuo pusės etato, ar įprastos darbo savaitės, vėliau pradedama dirbti po dešimt valandų, dar po kiek laiko po dvylika, po keturiolika, po šešiolika, ir to netgi didžiuojamasi tuo, kad išdirbama po šimtą, šimtą dvidešimt valandų per savaitę.
7. Didžiavimasis laiku praleistu darbe. Kartais gali skųstis, bet tame skunde mes matome pasididžiavimo elementus. “Aš aštuoniolika valandų nemiegojau, dvi paras taip variau, galvojau reikia susiimti, bet padariau…” Ir tas vystosi ir kuo toliau, tuo daugiau reikia įrodinėti. “Jei aštuonias-dešimt valandų pradėsiu dirbti, tai čia gausis mėgėjiškai, čia studentams tokios apsukos.”
Aš truputį kalbu su tokiu lengvu humoru, bet iš tikrųjų darboholikai taip ir galvoja. Toliau kitas toks požiūris…
Pilną diskusijos įrašą galite peržiūrėti prenumeruodami Žmogaus instituto Youtube kanalą.
Įsigykite išsamius mokymus “Psichologinės įtampos, nuovargio ir perdegimo valdymas. Organizacijose ir asmeniniame gyvenime” Kaip padėti sau jaučiant ilgalaikį nuovargį? Kaip atpažinti pirmuosius perdegimo signalus ir ką daryti, jei esant sudėtingai emocinei būklei tampa sunku išlaikyti dėmesį darbe, funkcionalius santykius, tinkamą atmosferą ir bendradarbiavimą kolektyve?
Skaitykite kitus straipsnius temose: Asmenybės sutrikimai
Gydytojai ir specialistai: Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centras
