Dantė “Dieviškoji komedija”. Menas ir psichoterapija

Psichologės – psichoterapeutės Giedrės Žalytės aptarimo akiratyje – XIV a. kūrinys apie kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų.

Dieviškoji komedija (it. La divina commedia) – viduramžių italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurta poema.

Dieviškoji komedija – tai italų poeto, prozininko ir filosofo Dantės Aligjerio XIV amžiuje parašyta trijų dalių epinė poema. Dieviškoji komedija laikoma italų literatūros šedevru bei didingiausiu ir svarbiausiu grožinės literatūros kūriniu Viduramžių Europoje.

Kūrinyje atsispindi XIV amžiaus pasaulėžiūra, teologija ir filosofija.

Dantė poemą pradėjo rašyti 1308 metais, o baigė – 1321 metais, prieš pat autoriaus mirtį. Poema laikoma italų literatūros šedevru ir paprastai priskiriama prie svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių.

Dieviškoji komedija susideda iš 3 dalių (kantikų): „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“. Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso yra 100 giesmių.

Pomirtinio pasaulio dalys simetriškai suskirstytos į skyrius. Pragare yra 9 griovos (arba ratai) ir prieangis. Skaistykloje taip pat 10 skyrių – salos pakrantė, skaistyklos šlaitas, 7 pakopos ir Žemės rojus. Dangaus judančių sferų – 9 ir nejudantis Empirėjus (Dievo buveinė). Kai kurie skyriai turi po kelis mažesnius skyrius („kišenes“).

Trumpa ištrauka:

PRAGARAS
PIRMOJI GIESMĖ

Per vidurį gyvenimo kelionės, 1
aš pakliuvau į baisiai tamsią girią,
ir pamečiau aš tiesų kelią. Žmonės,

kas apsakytų, ką tada patyriau! 4
Kokia juoda giria, pritvinkus siaubo,
į šunkelius lig kaklo pasinėriau!

(…)