Kas yra MEILĖ ir kaip jos išmokti?

Meilė yra pagrindinis raktas nuo laimės vartų. (JAV poetas ir medikas Oliver Wendell Holmes)

Tai vienas iš sudėtinių mūsų gyvenimo komponentų, kurie sudaro mūsų gyvenimo laimę ir prasmę, tai artimi santykiai su kitais žmonėmis.

Meilė mus įkvepia. Meilė suteikia skonio ir prasmės mūsų gyvenimui. Meilė padaro mus laimingesniais. Nesėkmės ir nusivylimai meilėje mus žlugdo.

Remiantis aiškinamuoju psichologijos terminų žodynu, Meilė – psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis. Viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.

Meilė turi daugybę rūšių, dar daugiau spalvų ir atspalvių.

Ir be meilės ryšio, be artimo santykio, retas kuris jaučiasi gerai ir išsipildęs.

Kviečiame į mokymus, kuriuose išmoksite geriau pažinti save, savo partnerį ir sužinosite, kaip sukurti ir išlaikyti tarpusavio meilės ryšį – nuorodoje rasite daugiau informacijos ir galimybę įsigyti seminarą:

Keletas psichoterapeutų citatų apie meilę:

Esther Perel, psichoterapeutė:

„Taip, meilė turi savo kainą, tačiau ji neprivalo reikalauti, kad atsisakytumėte savęs. Kažin, ar patrauklus toks žmogus, kuris visiškai savęs atsisakė. Greičiausiai, tokį žmogų įmanoma mylėti, bet nepaprastai sunku jo geisti. Mylėti vienas kitą, neatsisakant savęs, – tai pati didžiausia užduotis, siekiant emocinio artumo“.

Adam Phillips, psichoanalitikas:

„Vienas iš būdų mylėti žmones – tai pripažinti, kad jie turi poreikių, kurie nėra susiję su mumis“.

Viktor Emil Frankl, egzistencializmo krypties psichologas:

„Meilė neišvengiamai praturtina tą, kuris myli. O jeigu jau taip, vadinasi negali egzistuoti toks dalykas kaip „vienpusė ar nelaiminga meilė“. Meilė – tai kito žmogaus savitumo ir nepakartojamumo „pergyvenimas“.

Erich Seligmann Fromm, psichoanalitikas:

Jei individas myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, jo jausmai – tai nėra meilė, o viso labo simbiozinis prieraišumas arba peraugęs narcisizmas“.

Carl Gustav Jung, psichiatras:

„Ten, kur viešpatauja meilė, nėra poreikio kažką valdyti; ten, kur karaliauja valdžios galybė, nėra meilės. Vienas nėra kito šešėlis“.

Meilės apibrėžimas, pateikiamas aiškinamąjame psichologijos terminų žodyne:

Stiprus, palyginti pastovus prisirišimo, palankumo, atsidavimo kitam žmogui, žmonių bendrijai, kai kada ir kitiems gyviems ar negyviems objektams jausmas.

Meilė yra teigiamas emocinis subjekto ryšys su objektu. Reiškiasi troškimu nuolat kontaktuoti su mylimu objektu, atsidavimu jam ir net pasiryžimu aukotis, altruistiškai išsižadėti savo interesų.

Meilė – vienas svarbiausių žmogaus dvasinių poreikių. Skiriama seksualiniu potraukiu pagrįsta meilė priešingos lyties žmogui (vyras myli moterį, moteris – vyrą), tėvų meilė vaikams (ypač stipri motinos meilė) ir vaikų meilė tėvams, tėvynės, tautos meilė ir pan.

Meilė sukelia norą, kad mylimas žmogus kuo geriau įvertintų svarbiausius mylinčiojo bruožus, kad atsakytų tokiu pat stipriu ir pastoviu jausmu.

Meilė – intymus ir sudėtingas, daugiasluoksnis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis ir būsenomis. Jų išgyvenimo pobūdis priklauso nuo psichinių asmenybės savybių.

Meilė – tai daugybė stiprių ir kryptingų emocinių būsenų – nuo vos jaučiamo palankumo iki visą žmogų apimančių stiprių išgyvenimų, ↑ aistros. Žmogaus lytinis poreikis, kuris lemia giminės tęsimą, ir meilė, kaip aukščiausia dvasinė išraiška, teikianti asmenybei optimalias galimybes pratęsti save, būti ↑ reikšmingojo kito idealiai įvertintai, sudaro vienovę, jų neatskiria ir pats žmogus. Vienos filosofijos ir psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžė, absoliutino biologinį meilės pradą (meilė – lytinis instinktas, seksas), kitos – nepakankamai įvertino šį pradą, traktavo meilę kaip grynai dvasinį jausmą (platoniškoji meilė). Fiziologiniai poreikiai, be abejonės, yra meilės atsiradimo ir pastovumo prielaida, bet meilė reiškiasi visuomeniniu, bendru visiems žmonėms pavidalu. Taigi meilė visada atspindi kurio nors istorinio laikotarpio, kurios nors visuomenės dvasinę kultūrą, yra šeimyninių santykių moralinis pagrindas.

Meilės ontogenezės ir funkcijų tyrimai rodo, kad meilė turi didelę reikšmę asmenybei susiformuoti ir  autokoncepcijai susidaryti. Nustatyta, kad dėl nepatenkinto meilės poreikio pablogėja somatinė ir psichinė būsenos.

Meilė glaudžiai susijusi su visuomenės tradicijomis bei normomis ir auklėjimo šeimoje ypatumais – jie lemia tai, kaip žmogus aiškinasi savo būseną. Psichologija ne kartą tyrė meilės vidinę struktūrą ir jos komponentų ryšius su įvairiomis asmenybės savybėmis. Svarbiausias tų tyrimų rezultatas – ryšio tarp sugebėjimo mylėti ir žmogaus santykio su pačiu savimi nustatymas. Meilės sukeliamas problemas padeda spręsti  psichoterapija ir psichologinė konsultacija, tos problemos susijusios su auklėjimu ir saviaukla.

(Knyga Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Albinas Bagdonas, Remigijus Bliumas, 2019 m., Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras)